Pyrago tešlos sėkmę dažnai lemia ne tik sviesto kiekis ar šaldymo laikas, bet ir tai, kokius miltus pasirenkate. Viename bandyme palygintos trys įprastos miltų rūšys parodė aiškų lyderį, kuris net ir su drėgnu įdaru ilgiau išliko trapus.
Autorė nusprendė patikrinti, kas nutinka, kai universalius kvietinius miltus pyrago tešlai pakeičia du kiti dažnai namuose turimi variantai – duoniniai ir pyragų (tortų) miltai. Apie šiuos bandymus rašo „Serious Eats“.
Skirtumą tarp miltų rūšių daugiausia lemia baltymų kiekis, nuo kurio priklauso glitimo „potencialas“. Pyrago tešlai reikia balanso: ji turi būti pakankamai tvirta, kad būtų galima iškočioti ir perkelti į formą, bet kartu – trapi ir sluoksniuota po kepimo.
Tešla buvo ruošiama su sviestu, kepama „aklai“ (be įdaro), o vėliau – su vyšnių įdaru. Tuomet iškepti pyragai penkias dienas laikyti šaldytuve ir kasdien vertinta, kaip pluta atlaiko drėgmę, ar išlieka traški ir lengvai pjaustoma.
Ką parodė bandymai su skirtingais miltais
Universalių kvietinių miltų tešla pasirodė lengviausiai valdoma: ją buvo paprasčiausia iškočioti iki reikiamo storio, o po kočiojimo ji mažiausiai traukėsi. Iškepusi plutelė buvo ryškiai auksinė, su matomais sluoksniais, traški ir pakankamai tvirta, kad nei trupėtų, nei lūžinėtų.
Net ir užpildžius drėgnu vyšnių įdaru, ši pluta kelias dienas išlaikė trapumą ir sviestinį skonį. Bandymo pabaigoje ji tapo kiek kramtomesnė ir sunkiau pjaustoma, tačiau nepermirko.
Pyragų (tortų) miltai, turintys mažiau baltymų, sukūrė itin švelnią, bet prastai formą laikančią tešlą. Ji linko plyšti kočiojant, keliant ir formuojant kraštelius, o kepant pluta rudo netolygiai; be to, pastebėtas kiek kartokas, „metališkas“ prieskonis, kuris siejamas su balinimo ar chlorinimo procesu.
Su vaisių įdaru pyragų miltų pluta pasirodė prasčiausiai: pjaunant ji byrėjo, o laikui bėgant tekstūra keitėsi nuo trapios iki sausos ir kietos. Išvada buvo paprasta – vien pyragų miltų „atsargai“ pyrago tešlai gali nepakakti.
Ar duoniniai miltai gali pakeisti universalius?
Duoniniai miltai, turintys daugiau baltymų, davė elastingesnę ir tvirtesnę tešlą. Tai padėjo išvengti plyšimų, bet išryškėjo kita problema: tešlą buvo sunkiau iškočioti, nes ji „spyruokliavo“ ir traukėsi atgal, o tai didino riziką per daug „išvystyti“ glitimą.
Iškepusi duoninių miltų pluta buvo storesnė ir kietesnė, nors vis dar pakankamai sluoksniuota. Su įdaru ji išliko vientisa ir atspari drėgmei, tačiau dienoms bėgant tapo vis kramtomesnė, o bandymo pabaigoje – sunkiau pjaustoma.
Galutinė išvada: geriausią trapumo, sluoksniuotumo ir patogaus darbo balansą suteikė universalūs kvietiniai miltai. Jei jų namuose nėra, duoniniai miltai gali būti išeitis, tačiau pyragų miltai pyrago plutai, ypač su drėgnais įdarais, tinka prasčiausiai.