Tag: Dvynių tyrimai

  • 15 tūkst. dvynių tyrimas: menininkų kūryba siejasi su psichikos sunkumais, mokslininkų – ne

    Stereotipas apie „kankinamą menininką“ turi daugiau pagrindo nei pasakojimai apie „kankinamą mokslininką“ – bent jau taip rodo naujas didelės apimties tyrimas Švedijoje. Jame nustatyta, kad didesni meniniai pasiekimai dažniau siejasi su psichikos sveikatos sunkumais, o mokslinė kūryba tokio ryšio paprastai nerodo.

    Tyrime, apie kurį rašo „ZME Science“, dalyvavo beveik 15 000 Švedijos dvynių. Respondentai vertino savo pasiekimus muzikoje, rašyme, teatre, šokyje ir vizualiuosiuose menuose, taip pat moksle ir išradimuose, o mokslininkai analizavo jų asmenybės bruožus, profesinę veiklą bei psichikos sveikatą.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą tarp kūrybos sričių: žmonės, kurie nurodė turintys daugiau pasiekimų mene, dažniau pranešė apie depresijos simptomus ir į psichozę panašias patirtis (pavyzdžiui, neįprastus pojūčius ar įsitikinimus). Taip pat fiksuotos sąsajos su didesne tikimybe ateityje sulaukti šizofrenijos, nerimo ar su stresu susijusių sutrikimų diagnozės.

    Tuo metu mokslo ir išradimų srityse aukštesni pasiekimai dažniausiai nesiejosi su didesniais psichikos sutrikimų rodikliais. Kai kurie su techninėmis ar mokslinėmis profesijomis susiję kūrybiškumo matavimai netgi koreliavo su mažesniais psichikos sveikatos sunkumais.

    Kuo skiriasi meninė ir mokslinė kūryba

    Tyrėjai pažymi, kad „kūrybiškumas“ nėra vienalytė savybė – skirtingose srityse jis gali reikšti skirtingus gebėjimus. Viena yra laužyti menines formas ir kurti naują estetinę kalbą, visai kas kita – spręsti inžinerines problemas ar sugalvoti naują eksperimentą.

    Be to, dalyviai buvo vertinami ne vien pagal savijautos apklausas. Tyrėjai tikrino ir Švedijos sveikatos registrų duomenis, o antroje apklausos bangoje atliko kūrybinio mąstymo užduotį – prašė sugalvoti 10 tarpusavyje kuo mažiau susijusių žodžių.

    Dar viena svarbi išvada: skirtingi kūrybiškumo matavimai tarpusavyje turėjo mažai bendro. Tai reiškia, kad būti „atviram patirtims“ ar labai vaizduotingam nebūtinai automatiškai reiškia turėti didelių meninių ar mokslinių pasiekimų.

    Kodėl dvynių palyginimas pakeitė vaizdą

    Vienas esminių klausimų – ar meninė veikla „veda“ į psichikos sveikatos problemas, ar priešingai: žmonės, jau turintys didesnį pažeidžiamumą, dažniau pasuka į meną. Norėdami tai geriau suprasti, tyrėjai lygino identiškus dvynius, kurie dalijasi beveik visais genais ir panašia aplinka.

    Lyginant dvynius tarpusavyje paaiškėjo, kad dauguma ryšių tarp meninių pasiekimų ir psichikos sveikatos sunkumų susilpnėja arba išnyksta. Tai leidžia manyti, jog svarbus veiksnys gali būti bendras paveldimumas (genai), o ne vien pats užsiėmimas menu.

    DNR analizės parodė, kad didesnė genetinė predispozicija bipoliniam sutrikimui, šizofrenijai ar su stresu susijusiems sutrikimams buvo susijusi ir su didesniais meniniais pasiekimais. Tuo tarpu genetiniai veiksniai, siejami su mokslinėmis ir techninėmis profesijomis, dažniau rodė priešingą ryšį – mažesnį polinkį į psichikos sveikatos problemas.

    Ką tai reiškia ir ko šis tyrimas neįrodo

    Šie rezultatai nereiškia, kad kūryba „kenkia“ psichikos sveikatai. Greičiau jie rodo, kad meniniai gebėjimai ir pažeidžiamumas psichikos sutrikimams kai kuriais atvejais gali turėti bendrus genetinius pagrindus.

    Tyrėjai taip pat svarsto galimą paaiškinimą, kodėl mokslinėse srityse nematomas analogiškas ryšys: mokslinės darbo aplinkos dėl didelio tempo, konkurencijos ir spaudimo gali būti mažiau pakantios žmonėms, patiriantiems ryškius psichikos sveikatos sunkumus. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai – labiau hipotezė, nes šiai minčiai tyrime nepateikiama tiesioginių įrodymų.

    Tyrimo išvados publikuotos žurnale „Molecular Psychiatry“.

  • Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Mokslininkai nustebino: genai gali lemti net pusę gyvenimo trukmės, bet yra svarbi išlyga

    Kas pasikeitė džiugioje žinioje?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad gyvenimo trukmę daugiausia nulemia gyvenimo būdas, mityba, fizinis aktyvumas ir aplinka, o genų vaidmuo yra palyginti kuklus. Daugelyje ankstesnių tyrimų paveldimumas dažniausiai buvo vertinamas maždaug 20–25 proc., o kartais net dar mažiau.

    Tačiau naujas 2026 metais žurnale Science paskelbtas darbas siūlo kitokį vaizdą: genų įtaka gali būti didesnė, nei manyta. Tyrėjai teigia, kad atmetus svarbius trikdančius veiksnius, genetika gali paaiškinti apie pusę vadinamosios vidinės žmogaus gyvenimo trukmės skirtumų.

    Kodėl ankstesni skaičiai galėjo klaidinti?

    Tyrime dėmesys sutelktas į vadinamąjį išorinį mirtingumą, kai žmogus miršta dėl priežasčių, ne tiesiogiai susijusių su biologiniu senėjimu. Tai gali būti infekcijos, nelaimingi atsitikimai ar kiti atsitiktiniai įvykiai, kurie „uždengia“ tikrąją senėjimo ir genetikos įtaką.

    Autoriai kėlė klausimą, ar įprasti paveldimumo įverčiai nėra nuvertinti būtent todėl, kad į analizę patenka daug tokių mirties priežasčių. Pritaikius matematinius modelius ir „išfiltravus“ šį poveikį, gautas didesnis genų indėlio įvertis.

    Kokiais duomenimis rėmėsi mokslininkai?

    Analizė buvo paremta didelėmis dvynių duomenų bazėmis, įskaitant kelias šalis, ir statistiniais metodais, leidžiančiais atskirti genetikos ir aplinkos indėlį. Dvynių tyrimai genetikos moksle laikomi ypač vertingais, nes leidžia lyginti labai panašų genetinį pagrindą turinčius žmones skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Šiame darbe svarbiausia naujovė yra bandymas įvertinti, kiek žmogus gyventų, jei nemirtų nuo priežasčių, nesusijusių su senėjimo procesu. Būtent tai, pasak autorių, išryškina didesnį paveldimumo vaidmenį.

    Ar tai reiškia, kad viskas užrašyta genuose?

    Nors maždaug 50 proc. skambantis skaičius gali sudaryti įspūdį, kad likimas nulemtas genetikoje, patys tyrėjai pabrėžia kitą pusę. Likusi gyvenimo trukmės skirtumų dalis vis tiek siejama su gyvenimo būdu, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, sveikatos priežiūros prieinamumu bei kitais aplinkos veiksniais.

    Praktinė žinutė išlieka aiški: genai ir aplinka veikia kartu, o ne varžosi tarpusavyje. Net turint palankius genetinius variantus, žalingi įpročiai gali didinti riziką susirgti lėtinėmis ligomis, o sveikesnė gyvensena gali padėti sumažinti nepalankių veiksnių poveikį.

    Kur čia telpa epigenetika ir naujos tendencijos?

    Tyrimo kontekste dažnai minima epigenetika – mechanizmai, kurie gali keisti genų aktyvumą nekeičiant pačios DNR sekos. Mokslinė literatūra rodo, kad mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir lėtinis stresas gali būti susiję su epigenetiniais pokyčiais, o tai padeda paaiškinti, kodėl vien genetinės informacijos nepakanka.

    Pastaraisiais metais auga ir didelių biomedicininių duomenų analizės vaidmuo, kur vis dažniau taikomi DI metodai, leidžiantys aptikti sudėtingas sąsajas tarp genetinių variantų, laboratorinių rodiklių ir ligų rizikos. Vis dėlto, net ir spartėjant technologijoms, mokslininkai pabrėžia, kad tokios išvados dar priklauso nuo duomenų kokybės, populiacijų įvairovės ir pasirinktų modelių prielaidų.

    Autoriai nurodo ir ribotumus: tyrime daugiausia analizuotos europinės populiacijos, todėl skirtingoms pasaulio grupėms rezultatai gali būti ne tokie patys. Be to, išorinio mirtingumo korekcijos remiasi modeliavimu, o tai visada reiškia tam tikrą supaprastinimą.

    Nepaisant to, darbas stiprina kryptį, kad senėjimo biologijos ir džiugios ilgaamžiškumo istorijos paieškos gali būti sėkmingesnės, jei daugiau dėmesio bus skiriama genetiniams mechanizmams. Tikslas čia dažniau formuluojamas ne kaip bet kokia kaina ilginti gyvenimą, o ilginti sveiko gyvenimo metus.

  • Didžiausias dvynių tyrimas atskleidė netikėtą tiesą: narcisizmą labiau lemia genai?

    Didžiausias dvynių tyrimas atskleidė netikėtą tiesą: narcisizmą labiau lemia genai?

    Narcisistiniai bruožai visuomenėje dažnai aiškinami auklėjimu ir šeimos aplinka, tačiau naujas didelės apimties dvynių tyrimas rodo kitokį vaizdą. Analizuojant šeimų ir dvynių duomenis nustatyta, kad narcisizmo skirtumus labiau paaiškina genetika nei bendra namų aplinka.

    Tyrime vertinti daugiau nei 1 300 dvynių porų duomenys, taip pat įtraukti jų tėvai, partneriai ir broliai ar seserys. Dalyviai pildė standartizuotus klausimynus, kuriuose buvo klausiama apie poreikį sulaukti dėmesio, siekį būti gerbiamam ir norą turėti statusą.

    Ką parodė dvynių duomenys

    Rezultatai parodė, kad tėvų ir vaikų narcisizmo įverčiai iš tiesų yra panašūs, tačiau šis panašumas, tyrėjų vertinimu, beveik visiškai siejamas su genetiniais veiksniais. Bendri aplinkos veiksniai, tokie kaip šeimos socioekonominė padėtis ar panašūs auklėjimo principai, turėjo tik nedidelę įtaką.

    Dar vienas svarbus akcentas yra tai, kad didelę dalį narcisistinių bruožų variacijos aiškino individuali aplinka, tai yra patirtys, kurių net ir toje pačioje šeimoje vaikai nepatiria vienodai. Pavyzdžiui, skirtingi santykiai su bendraamžiais mokykloje ar skirtingos socialinės patirtys gali formuoti asmenybės raišką nevienodai.

    Kodėl tai svarbu psichologijai

    Tokios išvados meta iššūkį plačiai paplitusiems aiškinimams, kad narcisizmas pirmiausia kyla dėl šaltos, kritiškos tėvystės arba, priešingai, dėl perdėto idealizavimo vaikystėje. Tyrimas nereiškia, kad auklėjimas neturi jokios reikšmės, tačiau signalizuoja, jog jo vaidmuo gali būti mažesnis, nei įprasta manyti, ypač kalbant apie bendrus šeimos veiksnius.

    Psichologijoje narcisizmas dažniausiai suprantamas kaip spektras, o ne vienalytė būsena, todėl kasdienėje kalboje vartojamas terminas neretai supainiojamas su klinikiniu sutrikimu. Narcisistinis asmenybės sutrikimas laikomas reta diagnoze, o daug dažniau žmonėms būdingi pavieniai bruožai, kurie gali stiprėti arba silpnėti priklausomai nuo gyvenimo etapų ir aplinkybių.

    Ką dar reikės ištirti

    Tyrėjai pabrėžia, kad ateityje svarbu tiksliau įvardyti, kurie genetiniai mechanizmai susiję su narcisistiniais bruožais, ir kaip jie sąveikauja su aplinka. Kol kas trūksta plačių genetinių asociacijų tyrimų, kuriuose narcisizmas būtų matuojamas kaip atskiras, nuosekliai vertinamas požymis.

    Praktikoje tai gali padėti realistiškiau planuoti pagalbos strategijas psichoterapijoje ir darbo aplinkoje, nes vien tik bandymas pakeisti elgesį per bendras auklėjimo ar bendravimo taisykles ne visada pataiko į problemos šerdį. Specialistai pabrėžia, kad veiksmingiausios priemonės dažniausiai remiasi individualiu vertinimu, motyvacijos stiprinimu ir ilgalaikiu darbu su emociniu reguliavimu bei santykiais.