Abu Dabio vakarinėje dykumoje vasarą žemės paviršius gali įkaisti iki maždaug 66 laipsnių Celsijaus, todėl atvira erdvė daugeliui rūšių tampa beveik neįveikiama. Tačiau po saulės moduliais susiformuojantis pavėsis kuria vėsesnes mikrozonas, kuriose gyvūnai randa trumpalaikį prieglobstį.
Toks netikėtas efektas pastebimas Al Dhafra saulės elektrinėje – vienoje didžiausių vienoje vietoje pastatytų fotovoltinių jėgainių pasaulyje. Ji užima daugiau nei 20 kvadratinių kilometrų ir naudoja beveik 4 mln. saulės modulių, o mastas jau daro apčiuopiamą įtaką vietos ekosistemai.
Milžiniškas projektas dykumoje
Projektas oficialiai atidarytas 2023 metais ir yra įrengtas maždaug 35 kilometrų atstumu nuo Abu Dabio. Skelbiama, kad pagaminamos elektros užtenka apie 200 000 namų ūkių poreikiams, o metinis išmetamųjų teršalų sumažėjimas vertinamas apie 2 400 000 tonų.
Statybų metu kasdien vidutiniškai būdavo sumontuojama apie 10 megavatų saulės modulių galios. Dykumoje toks tempas ir plotas reiškia ne tik energetinį, bet ir fizinį kraštovaizdžio pokytį – didžiulė teritorija dalį dienos lieka šešėlyje.
Kaip pavėsis keičia mikroklimatą
Saulės moduliai užstoja tiesioginę spinduliuotę, keičia šilumos sugėrimą ir atspindį, todėl po jais susidaro skirtingos temperatūros lopai. Ten, kur laipsniai lemia išlikimą, net nedidelis atvėsimas gali tapti esminiu pranašumu.
Aridiniuose regionuose pavėsis taip pat gali padėti ilgiau išsilaikyti dirvos drėgmei ir sudaryti sąlygas augti vietinėms žolėms ar kitiems augalams, kuriems atviroje saulėje būtų per sunku. Tai reiškia daugiau slėptuvių, maisto ir trumpalaikių poilsio vietų įvairiems dykumos gyventojams.
Gyvūnai ateina be kvietimo
Arabijos pusiasalyje gyvena smėlinės gazelės, dykumų ežiai, stebiniai driežai, įvairios paukščių rūšys ir kiti karščiui prisitaikę gyvūnai, kuriems pavėsis yra nuolatinė būtinybė. Saulės jėgainės struktūros suteikia naujų vietų slėptis, ilsėtis ar medžioti, net jei tai nebuvo numatyta projekte.
Panašūs reiškiniai fiksuojami ir kituose dykumų regionuose, kur gyvūnai naudojasi modulių šešėliu bei konstrukcijų teikiama priedanga. Tačiau kartu specialistai pabrėžia, kad dideli saulės parkai gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių, jei jų planavime neatsižvelgiama į biologinę įvairovę.
Kada saulės parkas padeda, o kada trukdo
Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad saulės infrastruktūra užima didelius sausumos plotus ir neišvengiamai keičia vietos buveines. Vienas dažniausių įvardijamų pavojų – netinkamai suprojektuoti plotai gali trikdyti paukščius ir šikšnosparnius, o atspindžiai kartais klaidina migruojančius paukščius, kurie blizgantį paviršių palaiko vandeniu.
Dėl to klausimas dabar vis dažniau formuluojamas ne taip, ar saulės elektrinės keičia ekosistemas, bet kaip tą pokytį valdyti atsakingai. Praktikoje tai gali reikšti vietinių augalų išsaugojimą, apželdinimą tinkamomis rūšimis, aiškiai suplanuotus gyvūnų judėjimo koridorius ir tvorų sprendimus, kurie neblokuoja smulkesnės faunos.
„Saulės elektrinė nebuvo kuriama kaip laukinės gamtos prieglobstis, tačiau pavėsis ir mikroklimatas paskatino gyvūnus ja pasinaudoti“, – teigia ekologijos tyrėjai, vertinantys panašius projektus dykumų zonose.
Al Dhafra atvejis rodo, kad didelio masto energetikos infrastruktūra kartais sukuria papildomą, netikėtą vertę, tačiau ji nėra automatinė. Kuo didesni parkai statomi dykumose ir kitose jautriose teritorijose, tuo svarbiau projektavimą grįsti duomenimis, nuolat stebėti poveikį ir koreguoti valdymą taip, kad švari energija nekainuotų biologinės įvairovės.