Tag: Džakarta

  • Jakartos įlankoje gaudomos žaliosios midijos gali kaupti šviną ir mikroplastiką

    Indonezijos sostinės Jakartos įlankoje jau dešimtmečius gaudomos azijinės žaliosios midijos yra vienas pigiausių baltymų šaltinių, tačiau jų vartojimas kelia vis daugiau klausimų dėl taršos. Mokslininkų tyrimai rodo, kad šie moliuskai, filtruodami vandenį, gali sukaupti žmogui potencialiai kenksmingų medžiagų.

    Apie šią problemą rašo leidinys „Hamu es Gyemant“, atkreipdamas dėmesį į tai, kad midijos Jakartoje išlieka itin paklausios būtent dėl mažos kainos. Vietos gyventojams tai prieinamas produktas, o žvejų šeimoms – svarbus pragyvenimo šaltinis.

    Midijos dažniausiai auginamos ant virvių, pritvirtintų prie jūros dugno, o derlius renkamas neriant į 4–5 metrų gylį. Teigiama, kad vienas nėrimas gali trukti iki 45 minučių, o oras neretai tiekiamas per senus kompresorius – jų gedimai gali kelti rimtą pavojų nardytojams.

    Didžiausia rizika siejama su aplinka, kurioje šie moliuskai auga: į Jakartos įlanką ilgą laiką patekdavo buitinės nuotekos, plastiko atliekos ir pramonės teršalai. Kadangi žaliosios midijos maitinasi filtruodamos vandenį, jų audiniuose gali kauptis sunkieji metalai, pavyzdžiui, švinas ir gyvsidabris, taip pat mikroplastikas.

    Tyrimai rodo taršos pėdsakus

    Taršos pasekmes patvirtina ir moksliniai darbai. 2018 metais publikuotame tyrime apie 60 proc. tirtų midijų buvo užfiksuotos kriauklių deformacijos, kurias mokslininkai siejo su kompleksiniu sunkiųjų metalų ir kitų aplinkos veiksnių poveikiu.

    Kitas tyrimas, paskelbtas 2025 metais, analizavo mėginius iš penkių Jakartos turgų. Juose aptikta mikroplastiko dalelių ir potencialiai kenksmingų junginių – tai sustiprino diskusiją dėl tokio produkto saugumo.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad rizikos lygis gali priklausyti nuo suvalgomo kiekio ir konkrečios taršos koncentracijos. Kitaip tariant, svarbios ne tik pačios medžiagos, bet ir tai, kiek jų iš tiesų patenka į žmogaus organizmą per mitybą.

    Kodėl midijos vis tiek išlieka paklausios

    Nepaisant galimų grėsmių, žaliosios midijos Jakartoje išlieka populiarios – jos dažnai būna pigesnės už mėsą ir padeda užtikrinti kasdienį baltymų poreikį mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.

    Be to, jų gavyba yra vienas iš svarbiausių vietos žvejų pragyvenimo šaltinių. Dėl to problema tampa ne tik sveikatos, bet ir socialine: griežtesni ribojimai galėtų atsiliepti šeimų pajamoms, o taršos mažinimas reikalautų ilgalaikių sprendimų.

  • Mokslininkų 2100 metų žemėlapis: kylantis jūros lygis keičia pakrantes ir valstybių ribas

    Jūros lygis kyla greičiau, nei buvo manyta dar prieš kelis dešimtmečius, o tai iki 2100 metų gali iš esmės perbraižyti pasaulio pakrantes. Mokslininkų sudaromi rizikos žemėlapiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos bus žemai virš jūros iškilusios salų valstybės ir tankiai apgyvendinti deltų regionai.

    NASA palydoviniai matavimai fiksuoja aiškią tendenciją: pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio jūros lygio kilimo tempas paspartėjo. Priežastys dvi: šylantis vandenynas plečiasi, o ledynai ir ledo skydai Grenlandijoje bei Antarktidoje netenka masės, papildydami vandenynus vandeniu.

    Didžiausia grėsmė tenka mažoms salų valstybėms, kurių vidutinis aukštis virš jūros lygio yra vos keli metrai ar net mažiau. Tokiose šalyse pakanka santykinai nedidelio vidutinio jūros lygio kilimo, kad dažnėtų audrų potvyniai, sūrus vanduo skverbtųsi į gėlo vandens telkinius, o dirvožemis taptų mažiau tinkamas žemdirbystei.

    Ypač dažnai minimos Maldyvų ir Kiribačio perspektyvos: net jei dalis teritorijos formaliai išliktų, gyvenimas gali tapti ekonomiškai ir fiziškai neįmanomas dėl infrastruktūros pažeidžiamumo, pakrančių erozijos ir gėlo vandens trūkumo. Dėl to diskusijose vis dažniau kalbama ne tik apie „užliejimą“, bet ir apie priverstinę migraciją bei valstybingumo tęstinumą.

    Ramiajame vandenyne padėtį sunkina tai, kad daugelis bendruomenių gyvena visai šalia kranto. Tyrimai yra fiksavę atvejus, kai nedidelės salos per pastaruosius dešimtmečius nunyko, o pakrantės atsitraukė, todėl kai kur jau dabar svarstomi perkėlimo planai.

    Jūros lygio kilimo poveikis neapsiriboja salomis. Labai pažeidžiami yra dideli pakrančių miestai ir deltų regionai, kur gyventojų tankis didelis, o žemės aukštis virš jūros lygio mažas, todėl net nedidelis papildomas vandens lygis gali reikšmingai padidinti potvynių riziką.

    Didelės rizikos zonos dažnai siejamos su Pietų ir Rytų Azijos pakrantėmis, įskaitant tankiai gyvenamas teritorijas Kinijoje, Bangladeše ir Indijoje. Čia potvynių padariniai gali paliesti dešimtis milijonų žmonių, ypač jei kartu stiprėja ekstremalūs krituliai ir ciklonai.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Džakarta, kur problemą didina ne tik kylantis jūros lygis, bet ir miesto sėdimas dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo. Indonezija jau priėmė sprendimus dėl sostinės perkėlimo į Nusantrarą Borneo saloje, siekdama sumažinti ilgalaikę riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinis poveikis priklausys ne tik nuo klimato scenarijų, bet ir nuo prisitaikymo priemonių. Apsauginiai pylimai, krantinių stiprinimas, natūralių pakrančių buferių atkūrimas ir griežtesnis teritorijų planavimas kai kuriais atvejais gali reikšmingai sumažinti žalą.

    Nyderlandai dažnai minimi kaip pavyzdys, kaip ilgalaikės investicijos į apsaugos sistemas ir vandens valdymą leidžia gyventi teritorijose, kurios istoriškai yra žemiau jūros lygio. Vis dėlto tokios priemonės brangios, todėl labiausiai pažeidžiamos valstybės ir bendruomenės dažnai turi mažiausiai išteklių apsisaugoti.

    Ekspertai pabrėžia, kad kuo anksčiau mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir planuojamas prisitaikymas, tuo mažesnė tikimybė, kad iki amžiaus pabaigos daliai regionų teks susidurti su nevaldoma, chaotiška migracija ir nuolatiniais potvyniais.

  • Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    500 kilometrų planas prieš potvynius

    Indonezija atgaivino vadinamosios Didžiosios jūros sienos projektą – daugiau kaip 500 kilometrų ilgio pylimų ir užtvarų sistemą palei Javos šiaurinę pakrantę. Ji turėtų sumažinti potvynių riziką ir apsaugoti tankiai apgyvendintas teritorijas, įskaitant Džakartos regioną.

    Projektas numatytas etapais ir suskirstytas į kelias dešimtis atkarpų, kurias planuojama įgyvendinti palaipsniui. Vyriausybė taip pat pabrėžia, kad tai daugiametė programa, apimanti kelias provincijas ir savivaldybes.

    Kodėl vanduo kyla taip greitai?

    Javos šiaurinę pakrantę veikia du vienu metu stiprėjantys veiksniai: klimato kaita ir grunto sėdimas. Didėjančios liūtys bei aukštesnis jūros lygis reiškia dažnesnius užliejimus, o kai kuriose vietovėse žemė leidžiasi dėl intensyvaus požeminio vandens siurbimo.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien betonas problemos neišspręs, jei nebus sprendžiamos priežastys sausumoje. Be griežtesnės požeminio vandens naudojimo kontrolės, patikimesnio vandentiekio ir efektyvesnio upių valymo, užtvaros gali tapti tik laikinu palengvinimu.

    Kaina milžiniška, rizikos taip pat

    Bendra projekto kaina vertinama maždaug 70 milijardų eurų, o pradinis etapas Džakartos įlankoje galėtų kainuoti apie 7–9 milijardus eurų. Vyriausybė svarsto, kad užtvaros galėtų atlikti ir ekonominę funkciją: skatinti investicijas, kurti naujus verslo centrus ir pritraukti kapitalą pakrantės regionuose.

    Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokios apimties statybos gali pakeisti vandens apykaitą, pakenkti mangrovių ekosistemoms ir pabloginti upių būklę. Taip pat keliami klausimai dėl poveikio žvejybos bendruomenėms, kurių pragyvenimas tiesiogiai priklauso nuo pakrančių ir lagūnų biologinės įvairovės.

    „Siena gali veikti tik kaip platesnio plano dalis, o ne kaip vienintelis sprendimas“, – teigia klimatui atsparios infrastruktūros tyrėjai, vertinantys projektą. Pasak jų, be gyventojų įtraukimo, socialinių kompensacijų ir aiškaus aplinkosaugos plano rizika išlieka, kad brangi užtvara nepasieks laukto efekto.

    Indonezija jau yra susidūrusi su sudėtingu pasirinkimu tarp greitų inžinerinių sprendimų ir lėtesnių, bet sisteminių pokyčių. Ar Didžioji jūros siena taps proveržiu prisitaikant prie klimato kaitos, priklausys ne tik nuo statybų tempo, bet ir nuo to, ar lygiagrečiai bus tvarkomas vandens ūkis, upės ir pakrančių ekosistemos.

  • Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Indonezijos nušvito vaivorykštiniai debesys: žmonės manė, kad tai DI, bet mokslas aiškus

    Virš Jonggol vietovės Indonezijoje, netoli Džakartos, socialiniuose tinkluose išplito vaizdai, kuriuose matyti neįprastai spalvingi, tarsi vaivorykštę primenantys debesys. Dalis žmonių svarstė, ar vaizdas nėra sukurtas pasitelkus DI, nes spalvos atrodė pernelyg ryškios ir „neteisingos“ įprastam dangui.

    Meteorologai aiškina, kad tai natūralus reiškinys, vadinamas debesų irizacija. Jis atsiranda, kai Saulės šviesa sąveikauja su labai smulkiomis ir panašaus dydžio vandens lašelėmis arba ledo kristalais plonuose debesyse, todėl šviesa išskaidoma į spalvas.

    Kas yra debesų irizacija?

    Skirtingai nei klasikinė vaivorykštė, kuri susiformuoja šviesai lūžtant ir atsispindint lietaus lašuose, irizaciją daugiausia lemia šviesos difrakcija. Dėl jos danguje pasirodo švelnūs rožinės, žalios, geltonos ar melsvos atspalviai, dažnai pereinantys vienas į kitą.

    Panašų efektą žmonės kartais mato muilo burbuluose ar plonoje alyvos plėvelėje ant vandens. Tačiau atmosferoje toks vaizdas užfiksuojamas rečiau, nes turi sutapti keli veiksniai: tinkamas debesų plonumas, vienodesnės smulkios dalelės ir palankus apšvietimo kampas.

    Kodėl spalvas sunku pamatyti?

    Ryškiausios irizacijos spalvos paprastai formuojasi netoli Saulės, todėl jas neretai „užgožia“ akinanti šviesa. Dėl šios priežasties reiškinys geriau pastebimas, kai Saulę iš dalies pridengia storesnis debesis, kalnas, pastatas ar kitas objektas.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir dažnai stebint dangų tokio reginio galima ir neįžiūrėti visą gyvenimą. O pasitaikius tinkamoms sąlygoms, vaizdas atrodo toks neįprastas, kad šiais laikais daliai žmonių pirmoji mintis būna apie skaitmeninį redagavimą ar generuotą turinį.

    Ar tai reiškia audrą?

    Spalvingi atmosferos reiškiniai dažnai išprovokuoja spėliones apie artėjančias audras ar pavojingus pokyčius, tačiau pati irizacija nėra tiesioginis audros pranašas. Ji labiau nurodo į konkrečias mikrostruktūrines debesų savybes, o ne į tai, kas būtinai įvyks artimiausiomis valandomis.

    Vis dėlto irizacija gali pasirodyti įvairiomis oro sąlygomis, taip pat ir tuomet, kai atmosfera yra aktyvesnė ir formuojasi didesni debesų masyvai. Todėl vertinant orus patikimiausia remtis prognozėmis, radarų duomenimis ir oficialiais meteorologijos tarnybų pranešimais, o ne vien vizualiais įspūdžiais.

    Jonggol nufilmuoti kadrai tapo priminimu, kad net ir skaitmeninių filtrų epochoje įspūdingiausi vaizdai kartais būna visiškai tikri. Kartais užtenka tiesiog pakelti akis į dangų tinkamu metu.