Tag: Džiazas

  • Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Nustebino Šveicariją: Montreux scenoje Azerbaidžanas parodė, kaip skamba mugamas ir džiazas

    Šveicarijos Montreux mieste, minint 80-ąsias festivalio Septembre Musical Montreux-Vevey metines, ypatingas dėmesys atiteko Azerbaidžano muzikinei tradicijai. Renginiuose pristatytas platus skambesio spektras – nuo šimtmečius menančio mugamo iki operos, džiazo ir tautinio šokio.

    Festivalio organizatoriai pabrėžė, kad šių metų programa siekė parodyti, kaip vienoje šalyje sugyvena skirtingos muzikinės tapatybės. Tokia kryptis atitinka ir platesnę Europos festivalių tendenciją daugiau vietos skirti regionų kultūrai, gyvoms tradicijoms ir tarpkultūriniams projektams.

    Montreux pasirodė apie 200 atlikėjų, kuriuos vedė Valstybinis simfoninis orkestras. Skambėjo kūriniai, siejami su kompozitoriumi Uzeyiru Hajibeyli, dažnai vadinamu Azerbaidžano klasikinės muzikos pradininku, taip pat pristatyti šiuolaikiškesni žanrai ir sceninės formos.

    Mugamas laikomas viena svarbiausių Azerbaidžano muzikinio paveldo formų, o jo atlikimas dažnai remiasi improvizacija ir griežtai apibrėžtomis melodinėmis struktūromis. UNESCO šį žanrą yra pripažinusi nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu, todėl jo pristatymas tarptautinėje scenoje turi ne tik meninę, bet ir kultūrinės diplomatijos reikšmę.

    Programoje atsispindėjo ir Azerbaidžano džiazo tradicija, kuri XX amžiuje vystėsi kaip savitas skambesys, jungiantis vakarietišką džiazo kalbą su vietinėmis dermėmis. Anot renginio dalyvių, tokie koncertai padeda auditorijai pamatyti šalį ne per politinių naujienų prizmę, o per kultūros istoriją ir šiuolaikinį kūrybiškumą.

    Montreux ir greta esantis Vevey regionas laikomas viena ryškiausių Šveicarijos muzikos erdvių, o festivalio jubiliejus tapo proga akcentuoti ir programų įvairovę. Rengėjai tikisi, kad skirtingų tradicijų pristatymas sustiprins dialogą tarp auditorijų ir padės atrasti mažiau girdėtus Europos kaimynystės regionų balsus.

  • Mirė džiazo legenda Cassandra Wilson: kaip du „Grammy“ pakeitė jos karjerą ir muzikos ribas

    Mirė džiazo legenda Cassandra Wilson: kaip du „Grammy“ pakeitė jos karjerą ir muzikos ribas

    Cassandra Wilson netektis

    JAV džiazo dainininkė ir dainų autorė Cassandra Wilson mirė savo gimtajame Džeksono mieste, Misisipėje. Jai buvo 70 metų, o mirties priežastis viešai nenurodyta.

    Wilson buvo viena ryškiausių pastarųjų dešimtmečių džiazo vokalisčių, išsiskyrusi sodriu, tamsiu kontraltu ir laisvu požiūriu į žanrus. Jos kūryba jungė džiazą, bliuzą, folk, gospel, o kartais persikeldavo ir į pop, kantri ar RnB teritorijas.

    „Su giliu liūdesiu pranešame apie Cassandra Wilson, „Grammy“ apdovanojimus pelniusios ir legendinės džiazo atlikėjos, mirtį“, – sakė jos vadybininkas Robertas Torre.

    Pasak jo, atlikėja mirė namuose, apsupta šeimos, artimų draugų ir komandos, o artimieji prašo privatumo. Miesto, kuriame Wilson gimė ir į kurį sugrįžo gyvenimo pabaigoje, bendruomenė netektį vadina reikšminga ne tik Misisipės, bet ir viso pasaulio muzikos scenai.

    Kas išskyrė jos muziką?

    Cassandra Wilson vardas dažnai minimas kalbant apie džiazo vokalo transformacijas nuo 10-ojo dešimtmečio: ji į džiazą įnešė daugiau bliuzo faktūros, lėtesnės, atmosferiškos dramaturgijos ir dainų interpretavimo, artimo alternatyviai amerikietiškai tradicijai. Šis skambesys tapo atpažįstamu jos ženklu ir padėjo praplėsti džiazo auditoriją.

    Atlikėjos proveržis siejamas su 10-ojo dešimtmečio pradžia, kai ji pasirašė sutartį su „Blue Note Records“ ir ėmė leisti plačiai aptarinėtus albumus. Tarp ryškiausių darbų minimi Blue Light ’Til Dawn ir New Moon Daughter, o pastarasis atnešė „Grammy“ už geriausią džiazo vokalo atlikimą.

    „Ji į muziką įpynė folkloro, RnB ir diasporos skambesius, derindama juos su eksperimentiniais ir populiariais žanrais, ir tai man turėjo didžiulę įtaką“, – sakė Jonas Batiste.

    Apdovanojimai ir bendri projektai

    Per karjerą Wilson laimėjo du „Grammy“: vieną už New Moon Daughter, kitą už Loverly, įvertintą kaip geriausią džiazo vokalo albumą. Ji taip pat buvo pavadinta vienu reikšmingiausių JAV balsų, o pripažinimas neapsiribojo tik džiazo bendruomene.

    Wilson bendradarbiavo su įvairiais atlikėjais ir projektais, tarp jų minimi Steve’as Colemanas, Regina Carter, Angélique Kidjo, Johnas Legend ir Count Basie Orchestra. Ji dalyvavo ir Wyntono Marsalio oratorijoje Blood on the Fields, kuri tapo pirmuoju džiazo kūriniu, pelniusiu Pulitzerio premiją už muziką.

    Vėlesniais metais ji tęsė temines programas: 2015 metais surengė koncertą Niujorko „Apollo Theater“, skirtą Billie Holiday 100-osioms gimimo metinėms, ir išleido Coming Forth By Day – pagarbos albumą šiai bliuzo ir džiazo ikonai. 2020 metais ji prisidėjo prie supergrupės „Dopamine“, o 2022 metais sulaukė vieno aukščiausių JAV džiazo įvertinimų – Nacionalinio menų fondo Jazz Master Fellowship.

  • 10 nepelnytai nuvertintų albumų, kuriuos verta atrasti iš naujo – nuo džiazo iki triphopo

    10 nepelnytai nuvertintų albumų, kuriuos verta atrasti iš naujo – nuo džiazo iki triphopo

    Kodėl vieni albumai lieka šešėlyje?

    Muzikos istorijoje šalia visiems žinomų klasikų nuolat egzistuoja ir tylieji favoritai: albumai, kurie pasirodė ne laiku, buvo neteisingai įvertinti arba tiesiog pralaimėjo konkurenciją garsesniems leidiniams. Dažnai tai lemia rinkodara, radijo formatų taisyklės, kritikų mados ar net atlikėjo asmeninės aplinkybės.

    Pastaraisiais metais srautinės platformos ir socialiniai tinklai pakeitė žaidimo taisykles: seni įrašai grįžta per algoritmų rekomendacijas, kino filmų garso takelius ar vieną netikėtai išpopuliarėjusį fragmentą. Dėl to nuvertinti albumai vis dažniau sulaukia antro šanso, o klausytojai atranda tai, kas anksčiau praslydo pro akis.

    Džiazas ir soulas: tylūs, bet stiprūs įrašai

    Viena ryškiausių „pamiršto lobio“ kategorijų yra vidurio amžiaus džiazas ir soulas, kur daug ką nulėmė asmenybės bei scena. Jeri Southern 1956 metais išleistas You Better Go Now šiandien dažnai minimas kaip elegantiškas, subtiliai aranžuotas albumas, tačiau atlikėjos vardą istorijoje nustelbė labiau viešumoje buvusios epochos žvaigždės.

    Soulo gerbėjams verta grįžti ir prie Bill Withers 1974 metais išleisto +’Justments. Nors jo repertuare yra dainų, tapusių žanro vizitine kortele, šis albumas dažnai lieka tarp „didžiųjų hitų“ ir yra rečiau minimas, nepaisant brandžių tekstų bei išgryninto skambesio.

    Popas, rokas ir hiphopas: kai sėkmė užgožia turinį

    Paradoksalu, bet net komerciškai sėkmingi albumai kartais laikomi nuvertintais, nes gyvena garsesnių kūrinių šešėlyje. Fleetwood Mac Tango In The Night dažnai lyginamas su Rumours ar Tusk, todėl platesniuose pasakojimuose apie grupę neretai prapuola, nors jame sutelkta itin stipri vėlyvojo laikotarpio hitų serija.

    Panašiai nutinka ir su Coldplay debiutu Parachutes: dainos Yellow ir Sparks tapo ilgaamžėmis, tačiau kiti kūriniai daliai klausytojų liko beveik nežinomi. Albumas vis dažniau vertinamas kaip nuoseklus, emocionalus ir mažiau „stadioninis“ nei vėlesnė grupės kryptis.

    Hiphopo kontekste įdomus pavyzdys yra AZ 1995 metais išleistas Doe Or Die. Jis dažnai minimas kaip stiprus Niujorko epochos dokumentas, tačiau viešojoje atmintyje neretai sutraukiamas iki vienos etiketės, susijusios su kito atlikėjo karjeros viršūne, o ne vertinamas kaip savarankiškas darbas.

    Elektronikos ir alternatyvos gerbėjams svarbus Massive Attack 100th Window, išsiskyręs griežtesne, tamsesne estetika ir kitokiu kūrybiniu procesu nei ankstesni grupės darbai. Dėl to albumas buvo sutiktas prieštaringai, tačiau ilgainiui daliai klausytojų tapo vienu atmosferiškiausių jų kataloge.

    Į „iš naujo atrandamų“ įrašų lentyną dažnai patenka ir Beck Midnite Vultures, kuris sąmoningai žaidžia su funk, R and B ir absurdišku humoru, todėl ne visiems atrodė „rimtas“. Vis dėlto būtent šis lengvumas ir stilistinis drąsumas šiandien skamba kaip laiką aplenkęs pasirinkimas.

    Tarp eksperimentinių, skambesiu užburiančių darbų neretai minimas Cocteau Twins ir Harold Budd bendras albumas The Moon And The Melodies. Tai įrašas, kuris netelpa į paprastą grupės diskografijos lentyną, todėl ilgą laiką buvo mažiau aptariamas, nors jo atmosfera ir faktūra iki šiol veikia kaip nuoroda visai ambient ir dream pop krypčiai.

    Tom Waits Real Gone yra dar vienas pavyzdys, kaip kūrybinis posūkis gali suskaldyti pirmą įspūdį. Albumas su agresyvesne ritmika ir netikėtomis įtakomis ne visiems buvo lengvai „suvirškinamas“, tačiau ilgainiui vis dažniau vertinamas kaip drąsus, gyvas ir labai savitas etapas.

    Nuvertintų albumų sąrašai neišvengiamai subjektyvūs, tačiau jie primena svarbų dalyką: muzika turi ilgą gyvenimą, o pirmasis įvertinimas ne visada būna teisingas. Kartais užtenka vieno pakartotinio perklausymo, kad įrašas iš „pamiršto“ virstų asmeniniu atradimu.

  • Bernardinų sodą užlies retro šėlsmas: nemokami šokiai po atviru dangumi Vilniuje jau šį vakarą

    Bernardinų sodą užlies retro šėlsmas: nemokami šokiai po atviru dangumi Vilniuje jau šį vakarą

    Vilniaus senamiestyje šį vakarą skambės retro muzika: Bernardinų sode rengiamas nemokamas šokių vakaras, kviečiantis atsikvėpti po dienos kaitros ir sugrįžti į svingo bei ankstyvojo džiazo nuotaikas. Organizatoriai žada gyvą muziką, atvirą šokių aikštelę ir atmosferą, kurioje įsilieja tiek patyrę šokėjai, tiek smalsūs praeiviai.

    Renginio idėja gimė pernai, kai sostinėje įvyko šokiai po atviru dangumi, sutraukę gausų būrį žmonių. Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigia, kad tokie vakarai puošia viešąsias erdves ir skatina bendrystę, o miesto centre kuria gyvą, vasarišką tradiciją.

    „Praėjusiais metais žinomo Lenkijos aktoriaus Maciej Musiał pasiūlyta idėja davė pradžią naujai Vilniaus tradicijai – sostinės širdyje surengti šokius po atviru dangumi“, – sakė Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

    Šįkart Bernardinų sode į šokių sūkurį kvies lenkų orkestras „Mała Orkiestra Dancingowa“, garsėjantis XX amžiaus pradžios šokių muzikos interpretacijomis. Lietuvišką programos dalį papildys grupė „The Schwings Band“, atliekanti svingą ir Naujojo Orleano džiazo tradicijomis paremtą repertuarą.

    Renginio formatas orientuotas į plačią auditoriją: dalyvauti galima ir be poros ar išankstinių įgūdžių, o šokio bendruomenės kviečiamos prisijungti bei parodyti judesius aikštelėje. Pastaraisiais metais tokie miestų renginiai Europoje vis dažniau planuojami kaip atviros, nemokamos kultūros iniciatyvos, padedančios gyvinti parkus ir senamiesčius vakarais.

    Šventės pradžia numatyta 20 valandą, o trukmė sieks apie 3 valandas. Organizatoriai primena, kad tai lauko renginys, todėl verta įvertinti vakaro orą ir pasirūpinti patogia avalyne.

  • Fête de la Musique 2026: kai visa Prancūzija virsta koncertų scena, o karštis kelia iššūkių

    Fête de la Musique 2026: kai visa Prancūzija virsta koncertų scena, o karštis kelia iššūkių

    Birželio 21 dieną Prancūzijoje vyks Fête de la Musique, šiemet rengiama jau 45-ąjį kartą. Per vasaros saulėgrįžą miestų aikštės, parkai ir gatvės tradiciškai tampa atviromis scenomis, kur muzika skamba nuo popietės iki vėlyvos nakties.

    Šventę koordinuoja Prancūzijos kultūros ministerija, tačiau jos esmė išlieka ta pati: muzika išeina iš salių į viešąsias erdves, o pasirodymai skirti plačiai auditorijai. Dalis koncertų būna profesionalūs, kita dalis labiau bendruomeniniai, todėl programos tonas skirtinguose miestuose gali smarkiai kisti.

    Kas šiemet laukia miestuose

    Paryžiuje šiemet išskiriamas džiazas, o vienas ryškesnių akcentų numatomas prie Palais-Royal. Tuo pat metu įvairiuose rajonuose tradiciškai pasirodo ir gatvės muzikantai, ir DJ, ir chorai, tad renkantis maršrutą dažnai tenka spręsti ne ką pamatyti, o ko nespėsi.

    Didmiesčiuose programa driekiasi per keliasdešimt lokacijų, todėl praverčia iš anksto pasitikrinti, ar kai kuriems pasirodymams nereikia registracijos. Nors šventė dažniausiai nemokama, dalis renginių vyksta ribotoje erdvėje arba su įėjimo kontrole.

    Nemokama, bet ne visada paprasta

    Organizatoriai kasmet pabrėžia prieinamumą, tačiau praktikoje patogumą lemia ir logistika. Viešasis transportas pagrindiniuose miestuose paprastai kursuoja ilgiau nei įprastai, kad žmonėms būtų paprasčiau grįžti po naktinių koncertų.

    Vis dėlto 2026 metais dėmesį papildomai traukia orai: prognozuojama, kad Paryžiuje temperatūra gali siekti apie 38 laipsnius, o Lione apie 40 laipsnių. Tokios sąlygos reiškia didesnę perkaitimo ir dehidratacijos riziką, ypač ten, kur žmonės ilgai būna minioje ir saulėje.

    Kodėl šventė tapo tarptautinė

    Fête de la Musique seniai peržengė vienos šalies ribas ir tapo patraukli turistams, planuojantiems savaitgalį Prancūzijoje. Šventės sėkmę stiprina ir platesnė tendencija: prancūziška muzika pastaraisiais metais vis labiau girdima tarptautinėse platformose.

    „Spotify“ „Loud and Clear“ ataskaitoje nurodoma, kad 2025 metais prancūzų kalbos turinys pasiekė rekordus, o pasaulyje jį vartojo daugiau nei 148 000 000 naudotojų. Tarp dažniausiai klausomų atlikėjų minimi Stromae, Aya Nakamura, Videoclub ir GIMS, o tai rodo, kad rinka auga ne tik vietoje.

    „Ši banga padėjo muzikos industrijai atsitiesti po krizės“, – sakė „Spotify“ vadovas Prancūzijai, Belgijai ir Liuksemburgui Antoine Monin.

    Norintiems patirti šventę paprasčiausias patarimas išlieka senas: pasirinkti vieną rajoną ar kelias artimas vietas ir leisti muzikai vesti, o ne bandyti aprėpti viską. Karščio sąlygomis ypač svarbu turėti vandens, dėvėti patogią avalynę ir vengti ilgo buvimo atviroje saulėje.

  • Palangoje – muzikinis savaitgalis Kurhauze: nemokami koncertai ir džiazo finalas

    Palanga paskutinį gegužės savaitgalį kviečia į koncertų ciklą Kurhauze, kuriame susitinka klasika, sakralinė muzika ir džiazas. Per tris dienas numatyti trys skirtingi vakarai, skirti tiek šeimoms, tiek ieškantiems ramesnės kultūrinės alternatyvos kurorte.

    Programa startuoja gegužės 28 dieną 16 valandą jaunųjų pianistų koncertu Muzikos tiltai. Kurhauzo koncertų salėje pasirodys Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai, o klausytojams renginys bus nemokamas.

    Gegužės 29 dieną 18.30 valandą Palangoje koncertuos Karlo Gustavo motetų choras iš Karlshamno Švedijoje. Kolektyvas, puoselėjantis daugiau nei šimtmečio chorinės muzikos tradiciją, pristatys sakralinės muzikos programą, apimančią skirtingas epochas ir stilistikas.

    Programoje žadami kūriniai nuo Felixo Mendelssohno iki šiuolaikinių autorių, tarp jų ir Vytauto Miškinio. Organizatoriai akcentuoja, kad choras gastroliuoja įvairiose Europos šalyse ir išsiskiria emocionaliu atlikimu bei jautriu erdvių išnaudojimu, o šis koncertas taip pat nemokamas.

    Muzikinį savaitgalį gegužės 30 dieną 18 valandą užbaigs džiazo vakaras, kuriame pasirodys pianistas Egidijus Buožis ir trimitininkas Valerijus Ramoška. Skambės džiazo standartai ir autorinės kompozicijos, o programos ašis – improvizacija ir muzikantų tarpusavio dialogas scenoje.

    Bilietais į džiazo koncertą rūpinasi Bilietai.lt ir Palangos turizmo informacijos centras, o kiti du savaitgalio renginiai lankytojams atviri nemokamai. Kurortas tokiu formatu siūlo aiškią kultūrinę kryptį: per trumpą laiką patirti kelis žanrus ir pasirinkti artimiausią nuo fortepijono klasikos iki gyvo džiazo skambesio.

  • Mirė džiazo legenda Sonny Rollinsas: 95-erių saksofono virtuozas paliko daugiau nei 60 albumų

    Mirė džiazo legenda Sonny Rollinsas: 95-erių saksofono virtuozas paliko daugiau nei 60 albumų

    Džiazo pasaulis neteko legendos

    JAV džiazo muzikantas, tenoro saksofonininkas Sonny Rollinsas mirė sulaukęs 95-erių. Apie jo mirtį pranešta nurodant, kad muzikantas paskutines dienas leido namuose Vudstoke, Niujorko valstijoje.

    Mirties priežastis viešai nebuvo įvardyta. Pastaraisiais metais buvo skelbiama, kad jis turėjo plaučių fibrozę ir kitų kvėpavimo sistemos sutrikimų, o gastrolių atsisakė dar 2012 metais.

    „Manau, kad kūrybingam žmogui pasibaigus, jis tęsiasi kitame buvime. Tikiu, kad šis gyvenimas nėra visko pabaiga“, – sakė Sonny Rollinsas.

    Nuo bebopo iki vėlyvųjų eksperimentų

    Sonny Rollinsas gimė 1930 metų rugsėjo 7 dieną Harleme, Niujorke, jo tikrasis vardas buvo Theodore Walter Rollins. Jis laikomas vienu paskutiniųjų bebopo epochos žvaigždžių, išgarsėjusiu improvizacijomis, drąsia harmonija ir nuolatiniu skambesio ieškojimu.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius trukusią karjerą jis grojo su tokiais džiazo grandais kaip Milesas Davisas, Dizzy Gillespie, Charlie Parkeris, Johnas Coltrane’as, Theloniousas Monkas ir Artas Blakey. Rollinso kūryba dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp klasikinio moderniojo džiazo ir vėlesnių, laisvesnių improvizacijos krypčių.

    Albumai, tapę žanro etalonais

    Muzikantas išleido daugiau nei 60 albumų kaip grupės lyderis. Tarp garsiausių įrašų minimi Saxophone Colossus ir The Bridge, taip pat Way Out West, A Night at the Village Vanguard ir Freedom Suite, kurie laikomi džiazo klasika.

    2017 metais Saxophone Colossus buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos Nacionalinį įrašų registrą. Institucija šį albumą yra įvardijusi kaip vieną kertinių Rollinso karjeros įrašų, išskirdama jo solo jėgą, graciją ir humorą.

    Rollinsas pats yra sakęs, kad visada jautėsi esąs „nebaigtas darbas“ ir nenorėjo užstrigti viename skambesyje. Vėlesniais metais jis nevengė funk ir ritmenbliuzo įtakų, o jo interpretacijos išliko atpažįstamos dėl ypatingo frazuotės laisvumo.

    Apdovanojimai ir pėdsakas už džiazo ribų

    Už nuopelnus muzikai Sonny Rollinsui skirtas JAV Nacionalinis menų medalis, taip pat jis buvo pagerbtas Kennedy centro apdovanojimu. Šie įvertinimai pabrėžė ne tik jo meistrystę, bet ir įtaką Amerikos kultūrai.

    Jis prisidėjo ir prie kino bei populiariosios muzikos projektų, o platesnė auditorija jį atpažino ir iš bendradarbiavimų, kurie parodė, kad džiazo improvizacijos kalba gali organiškai įsilieti į kitus žanrus.

    Skelbiama, kad muzikantą išgyveno artimieji, tarp jų minimi sūnėnas Cliftonas Andersonas ir kiti šeimos nariai. Džiazo bendruomenėje Sonny Rollinsas lieka kaip vienas ryškiausių XX amžiaus ir vėlesnių laikų saksofono balsų.

  • Taškento tarptautinis džiazo festivalis traukia minias: nemokami koncertai ir augantis susidomėjimas

    Taškento tarptautinis džiazo festivalis traukia minias: nemokami koncertai ir augantis susidomėjimas

    Nemokamas džiazas po atviru dangumi

    Šiltą balandžio vakarą Taškente prie Tarptautinių forumų rūmų susirinko tūkstančiai žmonių: vieni stovėjo prie pat scenos, kiti įsitaisė ant vejos su šeima ar draugais. Festivalio atidarymo koncertai vyko po atviru dangumi, o dideli ekranai leido matyti muzikantus iš arti net ir esantiems toliau.

    Organizatoriai pabrėžia, kad būtent nemokamas įėjimas ir atvira miesto erdvė padeda pritraukti ne tik ištikimus džiazo gerbėjus, bet ir pirmą kartą šį žanrą atrandančius klausytojus. Vienoje vietoje susitiko skirtingos kartos ir skirtinga muzikos patirtis, tačiau visus jungė ta pati scena.

    Žvaigždės scenoje ir istorijos minioje

    Tarp šių metų festivalio vardų buvo amerikiečių bosistas Stanley Clarke’as, per daugiau nei penkis dešimtmečius grojęs su ryškiausiais pasaulio atlikėjais ir pelnęs keturis „Grammy“ apdovanojimus. Jo koncertas tapo viena didžiausių traukos vietų, o publika reagavo itin šiltai.

    „Norėjau jiems parodyti, kaip skamba muzika sielai“, – sakė Muhitdinas Jalolovas, į koncertą atėjęs su dviem anūkais.

    „Kai man buvo 19, grojau su vyresniais muzikantais ir daug išmokau. Dabar aš esu vyresnysis, o su manimi groja jauni muzikantai. Taip muzika keliauja per laiką“, – sakė Stanley Clarke’as.

    Lietus neišsklaidė publikos

    Festivalio atmosfera išliko ir tada, kai orai nebuvo palankūs. Vieną vakarą per Gunhild Carling pasirodymą pradėjęs lietus nesumažino minios, o tai, pasak atlikėjų, tapo aiškiu ženklu, kad ryšys su publika čia yra tikras.

    „Kai pamačiau, kad žmonės pasiliko lyjant, supratau, kad mes tikrai susijungsime su Taškentu“, – sakė grupės „Incognito“ įkūrėjas Bluey Maunickas.

    Festivalyje skambėjo ir kitų tarptautinių atlikėjų muzika, o programoje buvo vietos tiek Europos ir Amerikos scenos vardams, tiek Centrinės Azijos muzikantams. Organizatorių teigimu, sezono pabaigoje viena iš svarbiausių dalių tradiciškai skiriama Uzbekistano atlikėjams.

    Kodėl Taškentas tampa festivalio tašku?

    Tarptautinis džiazo festivalis Taškente pradėtas rengti 2016 metais, o jo organizavimu rūpinasi Uzbekistan Art and Culture Development Foundation, renginys vyksta UNESCO globos kontekste. Pastaraisiais metais, organizatorių vertinimu, auga tiek auditorija, tiek tarptautinis dėmesys, o į koncertus vis dažniau atvyksta užsieniečiai.

    Prie augančio populiarumo prisideda keli veiksniai: nemokami pasirodymai, aiški tarptautinė programa ir patogus formatas miesto erdvėse. Tokie festivaliai vis dažniau vertinami ne tik kaip koncertų ciklas, bet ir kaip kultūrinė diplomacija, kuri stiprina miesto įvaizdį bei skatina turizmą.

    Ilgamečiai lankytojai pastebi ir kitą pokytį: festivalis tapo socialiniu įvykiu. Vietos gyventojai čia ne tik klausosi muzikos, bet ir sugrįžta dėl pažinčių, tradicijos bei galimybės kasmet atrasti naujus Uzbekistano kolektyvus greta pasaulinių vardų.

  • Tyrimas: klasikinė ir džiazo muzika paprastėja nuo 1600-ųjų, bet sudėtingumas niekur nedingo

    Tyrimas: klasikinė ir džiazo muzika paprastėja nuo 1600-ųjų, bet sudėtingumas niekur nedingo

    Ką parodė MIDI analizė

    Italijos mokslininkų komanda paskelbė tyrimą, kuriame teigiama, kad klasikinė ir džiazo muzika per šimtmečius tapo struktūriškai paprastesnė. Analizė remiasi maždaug 20 000 MIDI failų, apimančių laikotarpį nuo 1600 iki 2021 metų.

    Tyrėjai siekė pamatuoti muzikos sudėtingumą panašiai, kaip tekstuose vertinamas informacijos tankis ir struktūra. Tam jie pasitelkė sudėtingumo mokslo metodus ir skaitmeninius kūrinių atvaizdus, leidžiančius lyginti skirtingų epochų muziką vienodais kriterijais.

    „Pirmiausia svarstėme, kaip pamatuoti muzikos sudėtingumą taip, kad tai būtų panašu į tekstų analizės metodus“, – sakė Tuscios universiteto dėstytojas ir vienas tyrimo autorių Niccolò Di Marco.

    Publikacijoje akcentuojama, kad vien natų ar garsaeilių suskaičiavimas neatskleidžia viso vaizdo, todėl dėmesys sutelktas į melodines ir harmonines perėjų sekas. Būtent šiose vietose, pasak autorių, matyti tendencija, jog klasikinės muzikos ir džiazo struktūros statistiškai artėja prie paprastesnių, šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje dažniau sutinkamų modelių.

    Kodėl paprastėjimas nebūtinai blogai

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad paprastėjimas nėra vertinimas, jog muzika tapo prastesnė. Jų teigimu, tai gali būti ilgalaikės kultūrinės kaitos rezultatas: auditorijos išsiplėtė, muzikinės kalbos išsiskaidė į daugiau krypčių, o dalis kūrėjų sąmoningai renkasi aiškumą, pasikartojimą ir prieinamumą.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie 20 ir 21 amžių, kai greta akademinės tradicijos išaugo įrašų industrijos, radijo, televizijos ir srautinių platformų įtaka. Tokiose terpėse dažnai laimi kūriniai, kuriuos lengviau įsiminti ir atpažinti, tačiau tai nereiškia, kad kūrybinė rizika ar rafinuotumas išnyko.

    „Siūlyčiau sakyti, kad klasikinė muzika nebūtinai tampa mažiau sudėtinga, o greičiau sudėtinga kitaip, nes sudėtingumas persikelia į dimensijas, kurias sunkiau išmatuoti“, – sakė Niccolò Di Marco.

    Ribojimai ir platesnė tendencija

    Patys tyrėjai pripažįsta ribojimus: MIDI formatas yra skaitmeninis muzikos aprašas, kuris ne visuomet idealiai perteikia interpretaciją, tembrą ar mikrointonaciją. Be to, transkripcijos ir 12 pustonių sistema gali būti ne tokia jautri niuansams, kurie ypač reikšmingi gyvuose džiazo atlikimuose.

    Vis dėlto tokia didelės apimties analizė leidžia ieškoti ilgalaikių dėsningumų ir palyginti epochas, kurias sunku sugretinti vien klausymu ar atskirais pavyzdžiais. Autoriai šią kryptį sieja ir su kitais darbais, nagrinėjančiais, kaip skaitmeninis amžius keičia žmonių elgseną, įpročius ir komunikaciją.

    Įdomu tai, kad panaši supaprastėjimo tendencija fiksuojama ir populiariojoje muzikoje, kur pastaraisiais metais daugėja tyrimų apie harmonijos, melodijos ir formos standartizaciją. Tačiau tyrimo išvada lieka nuosaiki: paprastesnės struktūros gali didinti prieinamumą ir padėti muzikai pasiekti platesnę auditoriją, o sudėtingumas dažnai tiesiog keičia formą.