CP v2

Tag: Džiazas

  • Fête de la Musique 2026: kai visa Prancūzija virsta koncertų scena, o karštis kelia iššūkių

    Fête de la Musique 2026: kai visa Prancūzija virsta koncertų scena, o karštis kelia iššūkių

    Birželio 21 dieną Prancūzijoje vyks Fête de la Musique, šiemet rengiama jau 45-ąjį kartą. Per vasaros saulėgrįžą miestų aikštės, parkai ir gatvės tradiciškai tampa atviromis scenomis, kur muzika skamba nuo popietės iki vėlyvos nakties.

    Šventę koordinuoja Prancūzijos kultūros ministerija, tačiau jos esmė išlieka ta pati: muzika išeina iš salių į viešąsias erdves, o pasirodymai skirti plačiai auditorijai. Dalis koncertų būna profesionalūs, kita dalis labiau bendruomeniniai, todėl programos tonas skirtinguose miestuose gali smarkiai kisti.

    Kas šiemet laukia miestuose

    Paryžiuje šiemet išskiriamas džiazas, o vienas ryškesnių akcentų numatomas prie Palais-Royal. Tuo pat metu įvairiuose rajonuose tradiciškai pasirodo ir gatvės muzikantai, ir DJ, ir chorai, tad renkantis maršrutą dažnai tenka spręsti ne ką pamatyti, o ko nespėsi.

    Didmiesčiuose programa driekiasi per keliasdešimt lokacijų, todėl praverčia iš anksto pasitikrinti, ar kai kuriems pasirodymams nereikia registracijos. Nors šventė dažniausiai nemokama, dalis renginių vyksta ribotoje erdvėje arba su įėjimo kontrole.

    Nemokama, bet ne visada paprasta

    Organizatoriai kasmet pabrėžia prieinamumą, tačiau praktikoje patogumą lemia ir logistika. Viešasis transportas pagrindiniuose miestuose paprastai kursuoja ilgiau nei įprastai, kad žmonėms būtų paprasčiau grįžti po naktinių koncertų.

    Vis dėlto 2026 metais dėmesį papildomai traukia orai: prognozuojama, kad Paryžiuje temperatūra gali siekti apie 38 laipsnius, o Lione apie 40 laipsnių. Tokios sąlygos reiškia didesnę perkaitimo ir dehidratacijos riziką, ypač ten, kur žmonės ilgai būna minioje ir saulėje.

    Kodėl šventė tapo tarptautinė

    Fête de la Musique seniai peržengė vienos šalies ribas ir tapo patraukli turistams, planuojantiems savaitgalį Prancūzijoje. Šventės sėkmę stiprina ir platesnė tendencija: prancūziška muzika pastaraisiais metais vis labiau girdima tarptautinėse platformose.

    „Spotify“ „Loud and Clear“ ataskaitoje nurodoma, kad 2025 metais prancūzų kalbos turinys pasiekė rekordus, o pasaulyje jį vartojo daugiau nei 148 000 000 naudotojų. Tarp dažniausiai klausomų atlikėjų minimi Stromae, Aya Nakamura, Videoclub ir GIMS, o tai rodo, kad rinka auga ne tik vietoje.

    „Ši banga padėjo muzikos industrijai atsitiesti po krizės“, – sakė „Spotify“ vadovas Prancūzijai, Belgijai ir Liuksemburgui Antoine Monin.

    Norintiems patirti šventę paprasčiausias patarimas išlieka senas: pasirinkti vieną rajoną ar kelias artimas vietas ir leisti muzikai vesti, o ne bandyti aprėpti viską. Karščio sąlygomis ypač svarbu turėti vandens, dėvėti patogią avalynę ir vengti ilgo buvimo atviroje saulėje.

  • Palangoje – muzikinis savaitgalis Kurhauze: nemokami koncertai ir džiazo finalas

    Palanga paskutinį gegužės savaitgalį kviečia į koncertų ciklą Kurhauze, kuriame susitinka klasika, sakralinė muzika ir džiazas. Per tris dienas numatyti trys skirtingi vakarai, skirti tiek šeimoms, tiek ieškantiems ramesnės kultūrinės alternatyvos kurorte.

    Programa startuoja gegužės 28 dieną 16 valandą jaunųjų pianistų koncertu Muzikos tiltai. Kurhauzo koncertų salėje pasirodys Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai, o klausytojams renginys bus nemokamas.

    Gegužės 29 dieną 18.30 valandą Palangoje koncertuos Karlo Gustavo motetų choras iš Karlshamno Švedijoje. Kolektyvas, puoselėjantis daugiau nei šimtmečio chorinės muzikos tradiciją, pristatys sakralinės muzikos programą, apimančią skirtingas epochas ir stilistikas.

    Programoje žadami kūriniai nuo Felixo Mendelssohno iki šiuolaikinių autorių, tarp jų ir Vytauto Miškinio. Organizatoriai akcentuoja, kad choras gastroliuoja įvairiose Europos šalyse ir išsiskiria emocionaliu atlikimu bei jautriu erdvių išnaudojimu, o šis koncertas taip pat nemokamas.

    Muzikinį savaitgalį gegužės 30 dieną 18 valandą užbaigs džiazo vakaras, kuriame pasirodys pianistas Egidijus Buožis ir trimitininkas Valerijus Ramoška. Skambės džiazo standartai ir autorinės kompozicijos, o programos ašis – improvizacija ir muzikantų tarpusavio dialogas scenoje.

    Bilietais į džiazo koncertą rūpinasi Bilietai.lt ir Palangos turizmo informacijos centras, o kiti du savaitgalio renginiai lankytojams atviri nemokamai. Kurortas tokiu formatu siūlo aiškią kultūrinę kryptį: per trumpą laiką patirti kelis žanrus ir pasirinkti artimiausią nuo fortepijono klasikos iki gyvo džiazo skambesio.

  • Mirė džiazo legenda Sonny Rollinsas: 95-erių saksofono virtuozas paliko daugiau nei 60 albumų

    Mirė džiazo legenda Sonny Rollinsas: 95-erių saksofono virtuozas paliko daugiau nei 60 albumų

    Džiazo pasaulis neteko legendos

    JAV džiazo muzikantas, tenoro saksofonininkas Sonny Rollinsas mirė sulaukęs 95-erių. Apie jo mirtį pranešta nurodant, kad muzikantas paskutines dienas leido namuose Vudstoke, Niujorko valstijoje.

    Mirties priežastis viešai nebuvo įvardyta. Pastaraisiais metais buvo skelbiama, kad jis turėjo plaučių fibrozę ir kitų kvėpavimo sistemos sutrikimų, o gastrolių atsisakė dar 2012 metais.

    „Manau, kad kūrybingam žmogui pasibaigus, jis tęsiasi kitame buvime. Tikiu, kad šis gyvenimas nėra visko pabaiga“, – sakė Sonny Rollinsas.

    Nuo bebopo iki vėlyvųjų eksperimentų

    Sonny Rollinsas gimė 1930 metų rugsėjo 7 dieną Harleme, Niujorke, jo tikrasis vardas buvo Theodore Walter Rollins. Jis laikomas vienu paskutiniųjų bebopo epochos žvaigždžių, išgarsėjusiu improvizacijomis, drąsia harmonija ir nuolatiniu skambesio ieškojimu.

    Per daugiau nei šešis dešimtmečius trukusią karjerą jis grojo su tokiais džiazo grandais kaip Milesas Davisas, Dizzy Gillespie, Charlie Parkeris, Johnas Coltrane’as, Theloniousas Monkas ir Artas Blakey. Rollinso kūryba dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp klasikinio moderniojo džiazo ir vėlesnių, laisvesnių improvizacijos krypčių.

    Albumai, tapę žanro etalonais

    Muzikantas išleido daugiau nei 60 albumų kaip grupės lyderis. Tarp garsiausių įrašų minimi Saxophone Colossus ir The Bridge, taip pat Way Out West, A Night at the Village Vanguard ir Freedom Suite, kurie laikomi džiazo klasika.

    2017 metais Saxophone Colossus buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos Nacionalinį įrašų registrą. Institucija šį albumą yra įvardijusi kaip vieną kertinių Rollinso karjeros įrašų, išskirdama jo solo jėgą, graciją ir humorą.

    Rollinsas pats yra sakęs, kad visada jautėsi esąs „nebaigtas darbas“ ir nenorėjo užstrigti viename skambesyje. Vėlesniais metais jis nevengė funk ir ritmenbliuzo įtakų, o jo interpretacijos išliko atpažįstamos dėl ypatingo frazuotės laisvumo.

    Apdovanojimai ir pėdsakas už džiazo ribų

    Už nuopelnus muzikai Sonny Rollinsui skirtas JAV Nacionalinis menų medalis, taip pat jis buvo pagerbtas Kennedy centro apdovanojimu. Šie įvertinimai pabrėžė ne tik jo meistrystę, bet ir įtaką Amerikos kultūrai.

    Jis prisidėjo ir prie kino bei populiariosios muzikos projektų, o platesnė auditorija jį atpažino ir iš bendradarbiavimų, kurie parodė, kad džiazo improvizacijos kalba gali organiškai įsilieti į kitus žanrus.

    Skelbiama, kad muzikantą išgyveno artimieji, tarp jų minimi sūnėnas Cliftonas Andersonas ir kiti šeimos nariai. Džiazo bendruomenėje Sonny Rollinsas lieka kaip vienas ryškiausių XX amžiaus ir vėlesnių laikų saksofono balsų.

  • Taškento tarptautinis džiazo festivalis traukia minias: nemokami koncertai ir augantis susidomėjimas

    Taškento tarptautinis džiazo festivalis traukia minias: nemokami koncertai ir augantis susidomėjimas

    Nemokamas džiazas po atviru dangumi

    Šiltą balandžio vakarą Taškente prie Tarptautinių forumų rūmų susirinko tūkstančiai žmonių: vieni stovėjo prie pat scenos, kiti įsitaisė ant vejos su šeima ar draugais. Festivalio atidarymo koncertai vyko po atviru dangumi, o dideli ekranai leido matyti muzikantus iš arti net ir esantiems toliau.

    Organizatoriai pabrėžia, kad būtent nemokamas įėjimas ir atvira miesto erdvė padeda pritraukti ne tik ištikimus džiazo gerbėjus, bet ir pirmą kartą šį žanrą atrandančius klausytojus. Vienoje vietoje susitiko skirtingos kartos ir skirtinga muzikos patirtis, tačiau visus jungė ta pati scena.

    Žvaigždės scenoje ir istorijos minioje

    Tarp šių metų festivalio vardų buvo amerikiečių bosistas Stanley Clarke’as, per daugiau nei penkis dešimtmečius grojęs su ryškiausiais pasaulio atlikėjais ir pelnęs keturis „Grammy“ apdovanojimus. Jo koncertas tapo viena didžiausių traukos vietų, o publika reagavo itin šiltai.

    „Norėjau jiems parodyti, kaip skamba muzika sielai“, – sakė Muhitdinas Jalolovas, į koncertą atėjęs su dviem anūkais.

    „Kai man buvo 19, grojau su vyresniais muzikantais ir daug išmokau. Dabar aš esu vyresnysis, o su manimi groja jauni muzikantai. Taip muzika keliauja per laiką“, – sakė Stanley Clarke’as.

    Lietus neišsklaidė publikos

    Festivalio atmosfera išliko ir tada, kai orai nebuvo palankūs. Vieną vakarą per Gunhild Carling pasirodymą pradėjęs lietus nesumažino minios, o tai, pasak atlikėjų, tapo aiškiu ženklu, kad ryšys su publika čia yra tikras.

    „Kai pamačiau, kad žmonės pasiliko lyjant, supratau, kad mes tikrai susijungsime su Taškentu“, – sakė grupės „Incognito“ įkūrėjas Bluey Maunickas.

    Festivalyje skambėjo ir kitų tarptautinių atlikėjų muzika, o programoje buvo vietos tiek Europos ir Amerikos scenos vardams, tiek Centrinės Azijos muzikantams. Organizatorių teigimu, sezono pabaigoje viena iš svarbiausių dalių tradiciškai skiriama Uzbekistano atlikėjams.

    Kodėl Taškentas tampa festivalio tašku?

    Tarptautinis džiazo festivalis Taškente pradėtas rengti 2016 metais, o jo organizavimu rūpinasi Uzbekistan Art and Culture Development Foundation, renginys vyksta UNESCO globos kontekste. Pastaraisiais metais, organizatorių vertinimu, auga tiek auditorija, tiek tarptautinis dėmesys, o į koncertus vis dažniau atvyksta užsieniečiai.

    Prie augančio populiarumo prisideda keli veiksniai: nemokami pasirodymai, aiški tarptautinė programa ir patogus formatas miesto erdvėse. Tokie festivaliai vis dažniau vertinami ne tik kaip koncertų ciklas, bet ir kaip kultūrinė diplomacija, kuri stiprina miesto įvaizdį bei skatina turizmą.

    Ilgamečiai lankytojai pastebi ir kitą pokytį: festivalis tapo socialiniu įvykiu. Vietos gyventojai čia ne tik klausosi muzikos, bet ir sugrįžta dėl pažinčių, tradicijos bei galimybės kasmet atrasti naujus Uzbekistano kolektyvus greta pasaulinių vardų.

  • Tyrimas: klasikinė ir džiazo muzika paprastėja nuo 1600-ųjų, bet sudėtingumas niekur nedingo

    Tyrimas: klasikinė ir džiazo muzika paprastėja nuo 1600-ųjų, bet sudėtingumas niekur nedingo

    Ką parodė MIDI analizė

    Italijos mokslininkų komanda paskelbė tyrimą, kuriame teigiama, kad klasikinė ir džiazo muzika per šimtmečius tapo struktūriškai paprastesnė. Analizė remiasi maždaug 20 000 MIDI failų, apimančių laikotarpį nuo 1600 iki 2021 metų.

    Tyrėjai siekė pamatuoti muzikos sudėtingumą panašiai, kaip tekstuose vertinamas informacijos tankis ir struktūra. Tam jie pasitelkė sudėtingumo mokslo metodus ir skaitmeninius kūrinių atvaizdus, leidžiančius lyginti skirtingų epochų muziką vienodais kriterijais.

    „Pirmiausia svarstėme, kaip pamatuoti muzikos sudėtingumą taip, kad tai būtų panašu į tekstų analizės metodus“, – sakė Tuscios universiteto dėstytojas ir vienas tyrimo autorių Niccolò Di Marco.

    Publikacijoje akcentuojama, kad vien natų ar garsaeilių suskaičiavimas neatskleidžia viso vaizdo, todėl dėmesys sutelktas į melodines ir harmonines perėjų sekas. Būtent šiose vietose, pasak autorių, matyti tendencija, jog klasikinės muzikos ir džiazo struktūros statistiškai artėja prie paprastesnių, šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje dažniau sutinkamų modelių.

    Kodėl paprastėjimas nebūtinai blogai

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad paprastėjimas nėra vertinimas, jog muzika tapo prastesnė. Jų teigimu, tai gali būti ilgalaikės kultūrinės kaitos rezultatas: auditorijos išsiplėtė, muzikinės kalbos išsiskaidė į daugiau krypčių, o dalis kūrėjų sąmoningai renkasi aiškumą, pasikartojimą ir prieinamumą.

    Šis kontekstas ypač svarbus kalbant apie 20 ir 21 amžių, kai greta akademinės tradicijos išaugo įrašų industrijos, radijo, televizijos ir srautinių platformų įtaka. Tokiose terpėse dažnai laimi kūriniai, kuriuos lengviau įsiminti ir atpažinti, tačiau tai nereiškia, kad kūrybinė rizika ar rafinuotumas išnyko.

    „Siūlyčiau sakyti, kad klasikinė muzika nebūtinai tampa mažiau sudėtinga, o greičiau sudėtinga kitaip, nes sudėtingumas persikelia į dimensijas, kurias sunkiau išmatuoti“, – sakė Niccolò Di Marco.

    Ribojimai ir platesnė tendencija

    Patys tyrėjai pripažįsta ribojimus: MIDI formatas yra skaitmeninis muzikos aprašas, kuris ne visuomet idealiai perteikia interpretaciją, tembrą ar mikrointonaciją. Be to, transkripcijos ir 12 pustonių sistema gali būti ne tokia jautri niuansams, kurie ypač reikšmingi gyvuose džiazo atlikimuose.

    Vis dėlto tokia didelės apimties analizė leidžia ieškoti ilgalaikių dėsningumų ir palyginti epochas, kurias sunku sugretinti vien klausymu ar atskirais pavyzdžiais. Autoriai šią kryptį sieja ir su kitais darbais, nagrinėjančiais, kaip skaitmeninis amžius keičia žmonių elgseną, įpročius ir komunikaciją.

    Įdomu tai, kad panaši supaprastėjimo tendencija fiksuojama ir populiariojoje muzikoje, kur pastaraisiais metais daugėja tyrimų apie harmonijos, melodijos ir formos standartizaciją. Tačiau tyrimo išvada lieka nuosaiki: paprastesnės struktūros gali didinti prieinamumą ir padėti muzikai pasiekti platesnę auditoriją, o sudėtingumas dažnai tiesiog keičia formą.