Lietuvoje edukacinių galimybių netrūksta, tačiau dažnai jos išsibarsčiusios po skirtingus kanalus: vieni kvietimai pasirodo socialiniuose tinkluose, kiti – įstaigų naujienlaiškiuose ar atskirose svetainėse. Dėl to mokytojams, mokiniams ir mokyklų vadovams tenka skirti daug laiko ne pačioms veikloms, o jų paieškai.
Būtent šią problemą siekia spręsti edukacinių galimybių platforma „Edoris“, kuri vienoje vietoje kaupia švietimo bendruomenei skirtą informaciją. Platformoje jau skelbiama daugiau nei 170 renginių, o organizacijų kataloge – per 300 švietimo lauko dalyvių.
Kur dingsta geros iniciatyvos?
Vertingos iniciatyvos dažnai nepasiekia tikslinės auditorijos vien todėl, kad informacija apie jas pasklinda fragmentiškai. Net ir kokybiški mokymai ar konkursai praranda prasmę, jei apie juos sužinoma per vėlai arba apskritai nesužinoma.
„Internetas išsprendė informacijos trūkumo problemą, bet sukūrė kitą – kaip iš tokios gausos atsirinkti tai, kas aktualu“, – sako platformos kūrėjai Deimantė Daugintytė ir Vladislav Fedin.
Šis iššūkis aktualus skirtingoms grupėms: pedagogams, ieškantiems kvalifikacijos tobulinimo, mokiniams, besidomintiems olimpiadomis ar stovyklomis, ir mokyklų administracijoms, planuojančioms komandos ugdymą. Tuo pat metu organizatoriams svarbu, kad jų veiklos būtų pastebėtos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose.
Ką siūlo „Edoris“?
„Edoris“ veikia kaip bendra erdvė dviem pusėms: tiems, kurie edukacinių galimybių ieško, ir tiems, kurie jas kuria. Organizacijos gali pristatyti savo veiklą, skelbti renginius ir pasiekti labiau apibrėžtą auditoriją, o vartotojai vienoje vietoje randa jiems aktualius pasiūlymus.
Platformos kūrėjų teigimu, svarbus tikslas – sumažinti nelygybę tarp skirtingo dydžio organizacijų. Nacionalinės institucijos dažnai turi didesnius komunikacijos resursus, o mažesnėms organizacijoms sunkiau konkuruoti dėl dėmesio, net jei jų iniciatyvos yra itin kokybiškos.
Pastaraisiais metais švietime vis daugiau dėmesio skiriama neformaliajam ugdymui, karjeros kompetencijoms ir mokymuisi visą gyvenimą, todėl centralizuotas galimybių „žemėlapis“ gali tapti praktišku įrankiu kasdieniams sprendimams. Kuo greičiau informacija pasiekia adresatą, tuo didesnė tikimybė, kad mokymai virs naujomis praktikomis klasėje, o konkursai ar projektai – realia mokinio patirtimi.
Ar Lietuvai reikia vieno žemėlapio?
Idėja turėti vieną švietimo galimybių „žemėlapį“ atsiremia į paprastą poreikį: sutaupyti laiko ir sumažinti informacinį triukšmą. Vietoje naršymo po dešimtis kanalų, vartotojui patogiau turėti vieną paieškos ir atrankos vietą.
Ilgainiui tokios platformos vertė priklausys nuo dviejų dalykų: ar ją reguliariai pildys organizacijos ir ar vartotojai matys aiškią naudą kasdienėje rutinoje. Jei šios sąlygos bus išpildytos, centralizuotas edukacinių galimybių katalogas gali tapti reikšminga švietimo ekosistemos dalimi.