CP v2

Tag: EFSA

  • Žalioji arbata taip pat turi kofeino: kiek jo puodelyje ir nuo ko tai priklauso

    Žalioji arbata nėra „nekofeininis“ gėrimas – ji natūraliai turi kofeino, kuris arbatos kontekste neretai vadinamas teinu. Chemiškai tai ta pati medžiaga, todėl žaliosios arbatos puodelis taip pat gali suteikti žvalumo.

    Kofeino kiekis puodelyje gali labai skirtis, nes jį lemia ne tik arbatos rūšis, bet ir paruošimas. Nors vienos tikslios universalios normos nėra, žaliojoje arbatžolių užpilo porcijoje dažniausiai būna mažiau kofeino nei įprastoje plikytos kavos porcijoje.

    Kofeinas arbatmedžio (Camellia sinensis) lapuose yra natūralus alkaloidas, padedantis augalui apsisaugoti nuo kenkėjų. Žalioji arbata gaminama nefermentuojant (neoksiduojant) lapelių, todėl joje išlieka daug polifenolių, įskaitant katechinus, kurie veikia bendrą užpilo savybių profilį.

    Praktiškai tai reiškia, kad dvi iš pažiūros panašios žaliosios arbatos gali veikti nevienodai: vienu atveju jausite švelnų budrumą, kitu – ryškesnį stimuliuojantį efektą. Svarbu ir tai, kad kofeinas iš arbatos neretai juntamas kitaip nei iš kavos.

    Teinas ir kofeinas – ar yra skirtumas?

    Žodis „teinas“ istoriškai buvo naudojamas apibūdinti kofeinui, esančiam arbatoje. Tačiau chemiškai skirtumo nėra – abiem atvejais kalbama apie tą pačią kofeino molekulę.

    Kodėl tuomet daliai žmonių žalioji arbata „veikia švelniau“? Tam įtakos turi ne pavadinimas, o kiti arbatoje esantys junginiai ir bendra užpilo sudėtis.

    Kiek kofeino turi skirtingi gėrimai

    Lyginant tipines porcijas, plikytoje kavoje kofeino dažniausiai būna daugiau nei žaliojoje arbatoje. Dažnai nurodomos tokios vidutinės ribos: plikyta kava – apie 80–120 mg, juodoji arbata – apie 40–70 mg, žalioji lapinė arbata – apie 20–45 mg, baltoji arbata – apie 15–30 mg.

    Atskirai išsiskiria matcha: 1,5–2 g miltelių porcija gali turėti apie 60–90 mg kofeino. Taip yra todėl, kad šiuo atveju vartojami ne tik užpilo ekstraktai – išgeriamas ir pats smulkintas lapas.

    Kas labiausiai lemia kofeino kiekį puodelyje

    Vienas svarbiausių veiksnių – paruošimo parametrai: vandens temperatūra ir plikymo trukmė. Kuo ilgiau plikoma ir kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau kofeino pereina į užpilą.

    Kofeino kiekiui įtakos turi ir žaliavos ypatybės bei auginimo būdas. Pavyzdžiui, prieš derlių šešėliuojami arbatos lapai (taip daroma matcha gamybai) gali sukaupti daugiau kofeino ir aminorūgščių.

    L-teaninas: kodėl žalioji arbata gali jaustis kitaip nei kava

    Žaliojoje arbatoje yra L-teanino – aminorūgšties, kuri gali moduliuoti kofeino poveikį. Dėl šios sąveikos daliai žmonių žalioji arbata siejasi su „ramia koncentracija“, o ne staigiu energijos šuoliu.

    Tačiau individuali reakcija skiriasi: jautresni kofeinui žmonės net ir po žaliosios arbatos gali jausti nerimą, širdies plakimo pojūtį ar sunkiau užmigti, ypač jei arbata geriama vakare.

    EFSA gairės: kiek kofeino laikoma saugia riba

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) nurodo, kad sveikiems suaugusiesiems saugi bendro kofeino suvartojimo riba yra iki 400 mg per parą, o vienkartinė dozė neturėtų viršyti 200 mg.

    Nėščioms moterims rekomenduojama riboti kofeino kiekį iki 200 mg per parą. Svarbu įvertinti visus šaltinius: kavą, arbatą, kolos gėrimus, energinius gėrimus ir net kai kuriuos papildus.

    Jei norite mažesnio kofeino puodelyje, verta atkreipti dėmesį į plikymo laiką ir vandens temperatūrą, o taip pat nepamiršti, kad matcha dažniausiai turi daugiau kofeino nei įprasta lapinė žalioji arbata.

  • Žalioji arbata tikrai stimuliuoja: kuo jos poveikis skiriasi nuo kavos

    Žalioji arbata gali veikti stimuliuojančiai – tai susiję su jos poveikiu centrinei nervų sistemai. Skirtingai nei kava, šis gėrimas dažnai suteikia švelnesnį, tolygesnį budrumą.

    Pagrindinis žaliosios arbatos „energijos“ mechanizmas siejamas su kofeino ir L-teanino deriniu. Būtent ši dviejų medžiagų sąveika išskiria arbatą iš kitų kofeino šaltinių.

    Kofeinas (arbatos kontekste kartais vadinamas teinu) blokuoja adenozino receptorius, todėl mažėja mieguistumas ir didėja budrumas. Tačiau žaliojoje arbatoje kofeino paprastai būna mažiau nei kavos puodelyje, tad poveikis neretai būna švelnesnis ir lengviau prognozuojamas.

    L-teaninas, aminorūgštis, būdinga arbatai, siejamas su vadinamąja „ramia budria“ būsena – kai lengviau susikaupti, bet nejaučiamas stiprus dirglumas. Dėl to daliai žmonių žalioji arbata tinka tais atvejais, kai norisi koncentracijos be ryškaus „kofeininio“ nervingumo.

    Kaip veikia kofeinas ir L-teaninas

    L-teaninas siejamas su alfa bangų aktyvumu smegenyse, o tai dažnai aiškinama kaip atsipalaidavusios, bet dėmesingos būsenos palaikymas. Kartu su kofeinu jis gali švelninti kai kuriuos nepageidaujamus stimuliantų pojūčius, pavyzdžiui, rankų drebėjimą ar staigų energijos kritimą.

    Tekste minima, kad kofeinas paprastai įsisavinamas greičiau – maždaug per 30 minučių, o L-teanino koncentracija plazmoje didžiausią lygį gali pasiekti apie 50 minutę. Dėl šio „laiko skirtumo“ budrumo pojūtis gali būti lygesnis.

    Žalioji arbata ir kava: kuo skiriasi

    Lyginant žaliosios arbatos ir kavos poveikį, skirtumai pirmiausia susiję su kofeino kiekiu ir veikimo pobūdžiu. Pateikiama, kad žaliosios arbatos puodelyje vidutiniškai gali būti apie 20–50 mg kofeino, o kavos – apie 80–150 mg.

    Žaliosios arbatos poveikis dažniau apibūdinamas kaip laipsniškas ir stabilesnis, o kavos – greitesnis ir intensyvesnis, bet su didesne „nuovargio bangos“ rizika vėliau. Taip pat akcentuojama, kad kavos atveju dirglumas ar nerimas gali pasitaikyti dažniau.

    EGCG, saugumas ir paruošimo niuansai

    Be kofeino, žalioji arbata turi katechinų – vienas žinomiausių yra EGCG (epigalokatechino galatas). Tekste pabrėžiama, kad EGCG nėra tiesioginis stimuliantas, tačiau svarbus kaip antioksidantas ir gali prisidėti prie bendros organizmo būklės.

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) suaugusiesiems nurodo 400 mg kofeino per parą ribą, o vienkartinė dozė neturėtų viršyti 200 mg. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad EGCG koncentratų atveju didesnės nei 800 mg per parą dozės gali būti siejamos su kepenų pažeidimo rizika.

    Kofeino kiekis puodelyje priklauso ir nuo paruošimo: kuo ilgiau plikoma ir kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau kofeino ir taninų pereina į gėrimą. Trumpesnis plikymas gali keisti santykį taip, kad L-teanino dalis, lyginant su kofeinu, būtų santykinai didesnė.

    Galiausiai pabrėžiama ir individuali reakcija į kofeiną – vieniems žalioji arbata bus idealus pasirinkimas darbui ir susikaupimui, kitiems stipresnio „greito impulso“ vis tiek gali prireikti iš kavos.

  • Mitas apie 8 stiklines vandens griūva: ekspertai pataria 3 būdus, kaip geriau drėkintis

    Mitas apie 8 stiklines vandens griūva: ekspertai pataria 3 būdus, kaip geriau drėkintis

    Populiarus patarimas kasdien išgerti 8 stiklines vandens nėra universali taisyklė. Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) kaip orientyrą nurodo apie 2 litrus vandens per dieną moterims ir 2,5 litro vyrams, tačiau skaičiai priklauso nuo amžiaus, kūno sudėjimo, aplinkos ir aktyvumo.

    Svarbu tai, kad kalbama apie bendrą vandens kiekį iš visų šaltinių, o ne vien iš stiklinės. Į šį balansą įeina ir kiti gėrimai, ir vanduo, gaunamas su maistu, ypač jei oras vidutinis, o fizinis krūvis nėra didelis.

    Skysčių poreikis didėja per karščius, intensyviai sportuojant ar esant karščiavimui, vėmimui, viduriavimui. Tokiais atvejais organizmas daugiau vandens netenka per prakaitą ir kvėpavimą, todėl fiksuotas tikslas gali būti per mažas.

    Vanduo padeda reguliuoti kūno temperatūrą, pernešti maistines medžiagas ir palaikyti daugelį organizmo procesų. Kai skysčių ima trūkti, dažniausiai pasireiškia troškulys, burnos džiūvimas, nuovargis, galvos skausmas ar svaigimas.

    Įspėjamieji ženklai gali būti ir tamsesnis šlapimas bei retesnis šlapinimasis. Vis dėlto vien pagal spalvą spręsti ne visada tikslu, nes ją gali keisti vitaminai, kai kurie vaistai ar mityba, todėl verta vertinti bendrą savijautą.

    1 būdas: paįvairinkite vandenį

    Jei paprastas vanduo atrodo beskonis, jį galima pagardinti natūraliai. Į ąsotį tinka įdėti citrinos ar laimo griežinėlių, agurko, obuolio, uogų ar šviežios mėtos, taip lengviau išlaikyti įprotį gerti dažniau.

    Kasdieniam balansui gali tikti ir gazuotas vanduo, nesaldinta arbata ar atvėsintas žolelių užpilas. Renkantis vadinamuosius skoniu papildytus gėrimus pravartu skaityti etiketes, nes dalis jų savo sudėtimi labiau primena saldintus gėrimus.

    2 būdas: nepamirškite vandens maiste

    Ne visas skysčių kiekis turi ateiti iš buteliuko ar stiklinės. Dalis vandens gaunama su maistu, o ypač daug jo gali būti daržovėse ir vaisiuose, taip pat sriubose bei dalyje pieno produktų.

    Praktiškai tai reiškia, kad dažniau verta rinktis agurkus, pomidorus, salotas, melionus, arbūzus, citrusinius vaisius ar uogas. Šiltuoju sezonu padeda šalti lengvi patiekalai, o rudenį ir žiemą skysčių balansą palaikyti palengvina daržovių sriubos.

    3 būdas: susiekite gėrimą su rutina

    Dažnai problema būna ne nenoras gerti, o paprasčiausias užsimiršimas. Vietoj nuolatinio stiklinių skaičiavimo paprasčiau gėrimą susieti su kasdieniais veiksmais, pavyzdžiui, vandeniu ryte, prie kiekvieno valgymo ar per darbo pertraukas.

    Padeda ir paprastos priemonės, tokios kaip daugkartinė gertuvė, vanduo matomoje vietoje ant stalo ar įprotis visada turėti vandens išvykstant iš namų. Svarbiausia yra reguliarumas ir lankstumas, o ne vienas visiems pritaikytas skaičius.

    Galiausiai verta stebėti kūno signalus ir didinti skysčių kiekį tada, kai jų netenkama daugiau. Toks požiūris leidžia palaikyti tinkamą hidrataciją be papildomo streso ir nereikalingų taisyklių.

  • Kiek vandens iš tiesų reikia vaikui per dieną? Pediatrai sako: tėvai dažnai suklysta

    „Jis beveik nieko negeria“, – tokį nerimą bent kartą patiria daugelis tėvų, ypač per karščius ar prasidėjus šildymo sezonui. Vaikams daugiau judant, prakaituojant ir aktyviau leidžiant laiką lauke, skysčių poreikis natūraliai didėja. Tačiau bandant rasti „teisingą“ litrų skaičių, lengva pasimesti prieštaringuose patarimuose.

    Svarbiausia žinia – vieno universalaus vandens kiekio visiems vaikams nėra. Skysčių poreikis priklauso nuo vaiko amžiaus, kūno sudėjimo, aktyvumo, oro temperatūros, o taip pat nuo to, kiek vandens jis gauna su maistu. Būtent todėl rekomendacijos dažnai kalba ne tik apie vandenį stiklinėje, bet apie bendrą suvartojamų skysčių kiekį.

    Kiek skysčių rekomenduojama pagal amžių

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) pateikia orientacines bendro vandens suvartojimo reikšmes, kurios apima ir gėrimus, ir su maistu gaunamą vandenį. Tai reiškia, kad į skaičių įeina ne tik paprastas vanduo, bet ir, pavyzdžiui, pienas, sriubos, vaisiai bei daržovės.

    Orientaciniai kiekiai atrodo taip: 2–3 metų vaikams – apie 1,3 litro per dieną, 4–8 metų vaikams – apie 1,6 litro per dieną. 9–13 metų amžiaus grupėje rekomendacijos skiriasi pagal lytį: berniukams apie 2,1 litro, mergaitėms apie 1,9 litro per dieną. Nuo 14 metų EFSA skaičius vertina pagal suaugusiųjų rekomendacijas.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vaikui reikia „išgerti“ lygiai 1,6 litro vandens. Dalis skysčių ateina su maistu, todėl bandymas per dieną būtinai „užbaigti“ didelį butelį gali būti klaidinantis ir sukelti nereikalingą įtampą šeimoje.

    Kodėl troškulys ne visada geriausias signalas

    Pediatrai pabrėžia, kad vien laukti, kol vaikas pats paprašys atsigerti, ne visada pakanka. Vaikams verta reguliariai pasiūlyti vandens dienos eigoje, ypač prieš ir po aktyvios veiklos, taip pat karštu oru ar būnant tvankiose patalpose.

    Geras įprotis – vanduo prie pusryčių, vanduo į kuprinę mokyklai, keli gurkšniai po žaidimų lauke ir gėrimas per treniruotes. Svarbu, kad vanduo būtų lengvai pasiekiamas, o ne „tik kai prisiminsime“.

    „Vanduo turi būti įprastas kasdienis pasirinkimas, o ne tik gėrimas tada, kai vaikas jau stipriai ištroškęs“, – sako pediatrai, pabrėždami pastovaus pasiūlymo svarbą.

    Karštis, sportas ir elektrolitai

    Karštomis dienomis ir intensyviai sportuojant skysčių poreikis išauga, nes organizmas daugiau jų praranda su prakaitu. Tokiais atvejais svarbu ne tik gerti po veiklos, bet ir pasirūpinti skysčiais prieš treniruotę bei jos metu, ypač jei užsiėmimas ilgas.

    Vaikams intensyviai judant, kartais gali prireikti gerti dažniau ir po truputį. Jei fizinis krūvis trunka ilgiau nei valandą arba vaikas gausiai prakaituoja, kai kuriais atvejais aktualus tampa ne tik vanduo, bet ir elektrolitų balansas, ypač karštyje.

    Vis dėlto specialistai ragina vengti kraštutinumų: nereikia aklai sekti tikslių mililitrų skaičių, neįvertinus aplinkybių. Skysčių poreikis skirtingomis dienomis gali smarkiai svyruoti net tam pačiam vaikui.

    Ar sultys ir maistas „skaičiuojasi“?

    Sultys turi vandens, todėl prisideda prie bendro skysčių kiekio, tačiau jos nėra geriausias gėrimas troškuliui malšinti kasdien. Pediatrai kaip pagrindinius kasdienius pasirinkimus dažniausiai įvardija vandenį ir pieną, o saldintus gėrimus rekomenduoja riboti dėl cukraus kiekio ir poveikio dantims.

    Svarbu prisiminti, kad nemažai vandens vaikas gauna ir su maistu. Agurkai, pomidorai, arbūzas, melionas, uogos, taip pat sriubos gali pastebimai prisidėti prie bendros hidratacijos, todėl vien tik išgerto vandens kiekis ne visada parodo tikrą situaciją.

    Jei vaikas vengia paprasto vandens, dažnai padeda paprasti sprendimai: patogi gertuvė, vanduo su citrina, uogomis ar agurko griežinėliu. Svarbu nepratinti troškulio malšinti saldintais gėrimais vien todėl, kad taip „lengviau įsiūlyti“ skysčių.

    Kada įtarti skysčių trūkumą ir kada – perteklių

    Tėvams dažniausiai nereikia skaičiuoti kiekvieno gurkšnio, tačiau verta stebėti vaiko savijautą. Įspėjamieji ženklai gali būti neįprastas nuovargis, sausa burna, retas šlapinimasis ar labai tamsus šlapimas, ypač per karščius ar sergant.

    Dar daugiau dėmesio reikia, jei vaikas vemia, viduriuoja arba po intensyvios veiklos atrodo apsnūdęs ir vangus. Jei pasireiškia ryškūs dehidratacijos požymiai ir vaikas nenori ar negali gerti, reikėtų kreiptis į medikus.

    Kita medalio pusė – per didelis vandens kiekis, nors kasdienybėje sveikiems vaikams tai pasitaiko retai. EFSA nurodo, kad rizika gali kilti, jei labai didelis skysčių kiekis išgeriamas greitai ir viršija inkstų galimybes jį pašalinti, todėl „priverstinis gėrimas“ pagal internetinius tikslus nėra gera praktika.

    Patikimiausias principas paprastas: vanduo turi būti lengvai pasiekiamas, siūlomas reguliariai, o skysčių kiekis koreguojamas pagal amžių, aktyvumą, orą ir vaiko savijautą. Ne tobulas skaičius, o nuoseklus įprotis dažniausiai duoda geriausią rezultatą.

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.

  • Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Šiaurės Suomijoje ir samių kultūroje paplitęs gėrimas kaffeost daugeliui atrodo netikėtas: į puodelį dedami keli gabalėliai specialaus sūrio, o tada viskas užpilama karšta, dažniausiai juoda kava. Sūris neištirpsta kaip pica, o suminkštėja, prisigeria kavos aromato ir lieka puodelio dugne.

    Išgėrus kavą, sūris paprastai suvalgomas šaukšteliu. Tam naudojamas leipäjuusto, dar vadinamas duonos ar girgždančiu sūriu, nes kramtomas jis gali lengvai cypti. Istoriškai jis būdavo gaminamas ir iš elnių pieno, tačiau šiandien dažniausiai gaminamas iš karvių pieno.

    Šio įpročio logika paprasta: juoda kava turi labai mažai kalorijų, o sūris paverčia gėrimą mažesniu užkandžiu. Sūris suteikia baltymų, riebalų ir kalcio, todėl daliai žmonių padidėja sotumo jausmas ir sumažėja noras iškart užkandžiauti saldumynais.

    Sveikatos požiūriu tai gali būti protingesnė alternatyva, jei kaffeost pakeičia saldintą kavą su sirupais, plakta grietinėle ir desertais. Vis dėlto sūris išlieka kaloringas produktas, o priklausomai nuo rūšies gali turėti nemažai druskos ir sočiųjų riebalų. Todėl svarbiausia yra porcija ir dažnis.

    Sūris kofeino nepanaikina, tad kava ir toliau veikia stimuliuojančiai. Europos maisto saugos institucijų rekomendacijose nurodoma, kad sveikiems suaugusiesiems saugi kofeino riba paprastai siekia iki 400 miligramų per dieną iš visų šaltinių, o nėštumo ir žindymo laikotarpiu rekomenduojama neviršyti 200 miligramų.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir tradicinė kava su sūriu neturėtų tapti gėrimu be ribų, ypač antroje dienos pusėje. Kofeinas gali trumpinti miegą ar apsunkinti užmigimą, o jautresniems žmonėms sustiprinti nerimą, širdies plakimą ar refliukso simptomus.

    Kaffeost netinka alergiškiems pieno baltymams, o laktozės netoleruojantys žmonės turėtų įvertinti savo toleranciją, nes leipäjuusto yra pieno produktas. Atsargiau šį derinį vertinti verta ir tiems, kurie riboja kalorijas, sočiuosius riebalus ar turi padidėjusį cholesterolį.

    Subalansuotas požiūris paprastas: nedidelis sūrio gabalėlis kavoje retkarčiais daugumai sveikų žmonių neturėtų kelti problemų. Tačiau tai nėra stebuklingas sveikatinantis gėrimas, o labiau tradicinis skanėstas, kurio vertę lemia saikas ir bendra mityba.

  • Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    Špinatai atsidūrė gėdingame pesticidų reitinge: ekspertai pasakė, ar verta nerimauti

    JAV nevyriausybinė organizacija Environmental Working Group kasmet skelbia vadinamąjį Dirty Dozen sąrašą, paremtą oficialių laboratorinių patikrų duomenimis apie pesticidų likučius vaisiuose ir daržovėse. Naujausiame reitinge į pirmas vietas iškilo lapiniai žalumynai, o ypač špinatai, taip pat lapiniai kopūstai ir kitos lapinės daržovės.

    Toks rezultatas daugeliui kelia nuostabą, nes špinatai dažnai laikomi sveikos mitybos simboliu ir dažnai patenka į salotas, glotnučius bei lengvus patiekalus. Problema dažniausiai siejama ne su pačia daržove, o su tuo, kad ant jos paviršiaus gali išlikti augalų apsaugos produktų likučių po auginimo ir derliaus nuėmimo grandinės.

    Environmental Working Group akcentuoja, kad dalyje mėginių aptinkama ne viena medžiaga, o kelių likučių deriniai. Būtent mišinių tema dažnai kelia daugiausia diskusijų, nes ilgalaikio poveikio vertinimas sudėtingesnis, nors rizika paprastai vertinama pagal nustatytas ribas ir konkretų suvartojimo kiekį.

    Lapinių daržovių ypatumas tas, kad valgoma būtent ta augalo dalis, kuri tiesiogiai kontaktuoja su aplinka, o nelygus, plonas lapų paviršius gali lengviau „sulaikyti“ nešvarumus. Skirtingai nei, pavyzdžiui, bananai ar apelsinai, špinatai neturi žievės, kurią galima nulupti ir taip sumažinti dalį paviršinių likučių.

    Vis dėlto šį JAV sudarytą reitingą svarbu vertinti kontekste, nes Europos Sąjungoje galioja kitos taisyklės ir kontrolės sistema. Europos maisto saugos institucijos vertina pesticidų likučių stebėseną, o skelbiami rezultatai paprastai rodo, kad didžioji dalis mėginių atitinka teisės aktuose nustatytas ribas, o vartotojų rizika vertinama kaip maža.

    Ekspertai taip pat pabrėžia proporcijų principą: reitingai neturėtų virsti žinute nevalgyti daržovių. Daugelyje šalių visuomenės sveikatos problema dažniau yra per mažas daržovių vartojimas, o ne jų perteklius, todėl svarbiausia – subalansuota mityba ir įvairovė lėkštėje.

    Špinatai išlieka maistingi: jie yra folatų, vitamino K, kalio, magnio, skaidulų ir biologiškai aktyvių augalinių junginių šaltinis. Todėl juos išbraukti iš raciono dažniausiai nėra pagrindo, ypač jei laikomasi elementarios higienos ir mitybos įvairovės.

    Praktiškai rekomenduojama špinatus kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai judinant lapus, o tada gerai nusausinti. Norint papildomos atsargos, dalis žmonių lapus trumpai pamirko vandenyje su nedideliu kiekiu sodos, tačiau ir toks būdas negarantuoja, kad bus pašalinta viskas, todėl svarbiausia išlieka nuoseklus plovimas, produktų rotacija ir patikimų tiekėjų pasirinkimas.

  • Juodi plastikiniai virtuvės įrankiai: kada „nylonas“ karštyje gali tapti rizika sveikatai?

    Juodos plastikinės mentelės, šaukštai ar samteliai virtuvėje dažnai atrodo kaip saugus, praktiškas pasirinkimas: jie lengvi, nebraižo nepridegančių dangų, o ant jų mažiau matyti dėmės. Tačiau maisto saugos ekspertai primena, kad svarbu ne tik tai, ar gaminys skirtas sąlyčiui su maistu, bet ir kaip jis naudojamas, ypač kai liečiasi su karštu maistu.

    Europos maisto saugos institucijų vertinimuose nuolat akcentuojama vadinamoji migracija, kai cheminės medžiagos iš gaminio gali pereiti į maistą ar gėrimą. Tokia rizika paprastai didėja kylant temperatūrai, ilgėjant kontaktui ir senstant pačiam įrankiui, kai jis susibraižo, matėja ar ima deformuotis.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Dalis juodų virtuvės įrankių parduodami kaip nailoniniai, tačiau praktikoje tai dažnai būna poliamidai, pavyzdžiui, PA 6 arba PA 6,6. Šios medžiagos vertinamos dėl tvirtumo, bet kelių šalių rizikos vertinimuose pabrėžiama, kad ilgalaikis kontaktas su karštu maistu nėra neutralus, nes gali didėti tam tikrų junginių migracija.

    Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas yra rekomendavęs kiek įmanoma trumpinti poliamidinių virtuvės įrankių kontaktą su karštu maistu, ypač kai temperatūra viršija 70 laipsnių Celsijaus. Tai aktualu ne tik kepant: tokias temperatūras lengvai pasiekia karšta sriuba, padažai, ką tik išvirę makaronai ar košės.

    Praktikoje riziką dažniausiai didina kasdieniai įpročiai, kai šaukštas paliekamas puode kelioms minutėms, remiasi į karšto indo dugną arba ilgai mirksta verdančiame maiste. Vienkartinis trumpas pamaišymas nebūtinai reikšmingas, bet nuolatinis kartojimas per metus ar kelerius gali didinti bendrą ekspoziciją.

    Juoda spalva ir perdirbto plastiko klausimas

    Atskira tema yra juodi plastikai, ypač jei gaminys pagamintas iš perdirbtų žaliavų. Pastaraisiais metais tyrimuose daug dėmesio skiriama rizikai, kad į vartojimo prekes su perdirbtu plastiku gali patekti nepageidaujamos medžiagos, kurios anksčiau buvo naudotos, pavyzdžiui, elektronikos gaminiuose.

    2024 metais žurnale „Chemosphere“ publikuotame tyrime analizuota daugiau kaip 200 juodų vartojimo prekių, o dalyje jų aptikus padidintą bromo kiekį, toliau ieškota bromintų ir fosforo organinių degumą mažinančių priedų. Tyrėjai kėlė prielaidą, kad tokie priedai į dalį gaminių galėjo patekti per perdirbimo grandinę, kai plastikas iš įvairių šaltinių sumaišomas.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog kiekviena juoda mentelė yra pavojinga ar pagaminta iš netinkamos žaliavos. Problema ta, kad vartotojui iš išvaizdos beveik neįmanoma patikimai atskirti aukštos kokybės gaminio nuo tokio, kurio sudėtis ar kilmė kelia daugiau klausimų.

    Ką rodo kontrolė ir ką verta daryti namuose?

    Europos Sąjungos greitojo įspėjimo sistema RASFF periodiškai skelbia pranešimus apie su maistu besiliečiančius gaminius, kai nustatoma neleistina ar per didelė tam tikrų medžiagų migracija. Tarp tokių pranešimų pasitaiko ir dėl nailoninių virtuvės įrankių, pavyzdžiui, dėl pirminių aromatinių aminų ar 4,4’-diaminodifenilmetano migracijos.

    Tai nereiškia, kad parduotuvėse esantys gaminiai nuolat nesaugūs, tačiau primena, jog argumentas „jei parduoda, vadinasi visiškai saugu“ yra pernelyg supaprastintas. Rinka remiasi gamintojų dokumentais, atitikties deklaracijomis ir atrankinėmis patikromis, o dalis problemų išryškėja tik po to, kai produktas jau būna patekęs į namų virtuvę.

    Praktiškiausia taisyklė yra paprasta: juodų plastikinių ar poliamidinių įrankių neverta palikti puode su karštu maistu, ypač ilgiau, nei reikia. Jei įrankis senas, subraižytas, matinis, deformuotas ar turi aiškių lydimosi požymių, jį saugiau pakeisti, o karštiems patiekalams dažniau rinktis nerūdijančio plieno, medinius arba kokybiško maistinio silikono gaminius.

    Ši tema nėra kvietimas panikuoti ar išmesti viską iš stalčiaus. Tai priminimas, kad „nematoma“ rizika virtuvėje dažniausiai kyla ne iš vieno karto, o iš įpročių, temperatūros ir ilgalaikio naudojimo, todėl keli nedideli pokyčiai gali sumažinti nereikalingą kasdienę ekspoziciją.

  • Ekspertė perspėja: ant šių grilio padėklų maisto nebekepkite – ką rinktis vietoj jų?

    Ekspertė perspėja: ant šių grilio padėklų maisto nebekepkite – ką rinktis vietoj jų?

    Kodėl grilio pagrindas svarbus?

    Prasidėjus grilio sezonui, daug kas renkasi patogiausią sprendimą ir maistą kepa ant vienkartinių padėklų ar įvairių paklotų. Tačiau nuo pasirinkto paviršiaus priklauso ne tik patogumas, bet ir tai, kiek dūmų, pridegusių dalelių ar į maistą galinčių patekti medžiagų pasieks lėkštę.

    Apie tai viešai kalba ir sąmoningo vartojimo ekspertė Katarzyna Bosacka, atkreipianti dėmesį į dažniausiai naudojamas alternatyvas. Jos žinutė paprasta: verta atsargiau vertinti tai, kas atrodo patogu ir pigu, nes karštis ir riebalai gali pakeisti situaciją.

    Aliuminis ir rūgštūs marinatai

    Ekspertė kritiškai vertina vienkartines aliuminio skardeles, kurios daugeliui tapo grilio sinonimu. Jos teigimu, aliuminis nėra geriausias pasirinkimas, ypač kai maistas riebus, stipriai įkaista arba liečiasi su marinatais.

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) yra nurodžiusi, kad įprastomis sąlygomis aliuminio migracija į maistą paprastai būna nedidelė. Vis dėlto pabrėžiama, kad rūgštūs ir sūrūs produktai gali padidinti aliuminio junginių patekimą į maistą, todėl tokiais atvejais kontaktą rekomenduojama riboti.

    Praktiškai tai reiškia, kad pomidorų pagrindo marinatai, actas, citrinų sultys ar sūrios užpilinės padažų kompozicijos ant aliuminio gali kelti didesnę riziką. Tokį maistą saugiau kepti ant daugkartinių, atsparių indų, o ne ant vienkartinių aliuminio padėklų.

    Kas ne taip su kepimo popieriumi?

    Kitas dažnas „triukas“ ant grotelių yra kepimo popierius. Nors jis atrodo švaresnė ir paprastesnė alternatyva, Bosacka atkreipia dėmesį, kad dalis kepimo popieriaus gali būti dengta įvairiais junginiais, o jų elgsena aukštoje temperatūroje priklauso nuo gaminio sudėties ir kaitinimo intensyvumo.

    Prie rizikų prisideda ir praktiniai dalykai: popierius gali greičiau paruduoti, apsvilti, prarasti formą nuo riebalų, o stipresnėje kaitroje pradėti irti. Dėl to, ypač kepant ilgiau ir karščiau, toks sprendimas ne visada yra patikimas.

    Ką rinktis, kad būtų saugiau?

    Ekspertė kaip patikimesnę išeitį siūlo daugkartinius nerūdijančio plieno padėklus ar indus, pritaikytus kepimui ant grilio. Tokie indai gali būti įvairių dydžių, juos galima naudoti ne vieną sezoną, o svarbiausia – jie geriau toleruoja aukštą temperatūrą ir tiesioginį kontaktą su maistu.

    Specialistai taip pat primena, kad saugesniam kepimui svarbu mažinti riebalų varvėjimą į ugnį, nes būtent tai didina dūmijimą ir degėsių susidarymą. Padėklai ar brytfanos gali padėti suvaldyti šį efektą, ypač kepant riebią mėsą.

    „Aplink grilį yra daug mitų. Verta pasitikrinti, kas iš tiesų patogu ir saugu, o kas gali sugadinti skonį ar paprasčiausiai nepasiteisinti“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    „Aliuminio padėklai nėra geras sprendimas, ypač kai kalbame apie aukštą kaitrą ir tam tikrus produktus ar marinatus“, – sakė Katarzyna Bosacka.

  • Pesticidų kokteilio rizika: ekspertai įvardijo 4 populiarius vaisius, kuriuose liekanų daugiausia

    Europos rinkoje parduodamuose vaisiuose ir daržovėse vis dar aptinkama kelių pesticidų liekanų vienu metu, o būtent jų deriniai kelia daugiausia klausimų dėl galimo poveikio sveikatai. Nors atskirų medžiagų kiekiai dažnai neviršija leistinų normų, mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos atkreipia dėmesį į vadinamąjį mišinių arba „kokteilio“ efektą.

    Remiantis Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) skelbiamais monitoringo duomenimis ir papildoma Pesticidų veiksmų tinklo Europoje (PAN Europe) analize, tarp dažniausiai su kelių pesticidų pėdsakais siejamų vaisių išskiriami apelsinai, vynuogės, braškės ir obuoliai. Šie vaisiai yra itin populiarūs kasdienėje mityboje, todėl būtent jie dažnai patenka į didesnės rizikos aptarimus, ypač kai kalbama apie vaikų racioną.

    Dabartinė ES praktika daugeliu atvejų remiasi principu, kad produktas laikomas saugiu, jei kiekvienos aptiktos veikliosios medžiagos likutis neviršija jai nustatytos maksimalios leistinos ribos. Tačiau tai ne visuomet atsako į klausimą, kaip skirtingos medžiagos veikia kartu, kai jų aptinkama daugiau nei viena.

    Aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos organizacijos ragina plačiau taikyti kumuliacinės ir bendros rizikos vertinimą, ypač tais atvejais, kai pesticidai gali veikti tas pačias organizmo sistemas. Didžiausias jautrumas paprastai siejamas su nėštumo laikotarpiu ir ankstyvąja vaikyste, kai vystosi nervų ir hormonų sistemos.

    PAN Europe ataskaitose ir viešuose komentaruose išskiriamos medžiagos, kurios istoriškai kėlė daug diskusijų dėl galimo neurotoksinio ar endokrininę sistemą veikiančio poveikio. Tarp jų minimi chlorpirifosas ir imidaklopridas, kurių taikymas Europos Sąjungoje yra griežtai ribotas arba draudžiamas, tačiau skirtingų metų stebėsenos duomenų bazėse vis dar galima rasti jų aptikimo atvejų.

    Svarbu pabrėžti, kad vien aptikimas nebūtinai reiškia viršytas normas ar tiesioginę žalą, tačiau tai sustiprina raginimus griežtinti kontrolę ir vertinti ne tik pavienes medžiagas, bet ir jų derinius. Praktikoje tai reikštų platesnį kumuliacinės rizikos metodų taikymą ir aiškesnes rekomendacijas vartotojams.

    Ekspertai paprastai pabrėžia, kad visiškai išvengti pesticidų liekanų sudėtinga, tačiau riziką galima mažinti. Tam gali padėti kruopštus vaisių plovimas tekančiu vandeniu, kai kurių produktų lupimas, taip pat įvairesnis racionas, kad tas pats produktas nebūtų vartojamas dideliais kiekiais kasdien.

    Vaikams ar nėščiosioms, jei yra galimybė, dažniau rekomenduojama rinktis ekologiškus produktus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie vaisius, kurie pagal stebėseną dažniau siejami su liekanų mišinių aptikimu.

    „Tėvams patartume, kiek įmanoma, vaikams rinktis ekologiškus vaisius, ypač tuos, kurie dažniausiai būna labiausiai užteršti“, – sakė PAN Europe atstovas.

    Diskusija dėl pesticidų „kokteilio“ efekto Europos Sąjungoje tęsiasi ne vienerius metus, o spaudimas institucijoms didėja, nes vartotojai tikisi aiškesnių atsakymų, kaip užtikrinama ilgalaikė apsauga nuo mišraus cheminių medžiagų poveikio. Artimiausiais metais vis daugiau dėmesio gali būti skiriama metodikoms, kurios leidžia tiksliau įvertinti bendrą riziką, o ne vien atskirų medžiagų ribas.