CP v2

Tag: Egiptologija

  • Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Tutanchamono kapas Karalių slėnyje, žymimas KV62, nuo pat atradimo 1922 metais kelia klausimų archeologams. Palyginti su kitų faraonų kapais jis neįprastai mažas, todėl seniai svarstoma, ar dalis komplekso galėjo būti pritaikyta skubiai.

    2015 metais britų egiptologas Nicholas Reeves iškėlė hipotezę, kad už laidojimo kameros sienų gali slėptis papildomi koridoriai ir patalpos. Jo teigimu, pirminis kapas galėjo būti rengtas kitam karališkam palaidojimui, o vėliau pritaikytas Tutanchamonui, kuris, kaip manoma, mirė jaunas ir netikėtai.

    Tyrėjai šią versiją siejo su šiaurinėje sienoje matomomis linijomis, įtrūkimais ir galimais dekoro pakeitimais, leidžiančiais įtarti užmūrytą angą. Plačiai aptarti geofiziniai bandymai vėliau davė prieštaringų rezultatų: vieni specialistai fiksavo signalus, suderinamus su tuštumomis, kiti įtikinamų požymių nematė.

    Nauji matavimai ir mikrogavimetrija

    Naujausiuose darbuose, kuriuos atliko Kairo Ain Shams universiteto tyrėjai ir Egipto Nacionalinio astronomijos ir geofizikos instituto mokslininkai, naudotas georadaras, o surinkti duomenys lyginti su ankstesniais matavimais. Komanda analizavo ne tik laidojimo kameros sienas, bet ir kapo struktūrą platesniame kontekste.

    Daugiausia dėmesio sulaukė mikrogavimetrijos rezultatai, kai fiksuojami labai nedideli Žemės gravitacinio lauko pokyčiai, leidžiantys spręsti apie uolienų tankio skirtumus. Tyrėjai atliko daugiau nei 1 200 matavimų maždaug 35 kvadratinių metrų plote ir užfiksavo žemo tankio struktūras, kurios forma ir išsidėstymu gali priminti žmogaus suformuotas erdves.

    „Duomenys leidžia įtarti maždaug dviejų metrų pločio koridorių, galintį išeiti iš laidojimo kameros“, – sakė konstrukcijų inžinierius ir vienas iš tyrimo bendraautorių George Ballard.

    Ką tai galėtų reikšti?

    Pasak mokslininkų, ankstesnės komandos galėjo ieškoti didelės tuščios ertmės tiesiai už sienos ir todėl „pražiūrėti“ siauresnę struktūrą. Viena įdomiausių užfiksuotų vietų įvardijama kaip žemo tankio anomalija, kurios viduje matomas kompaktiškesnis, didesnio tankio plotas, galintis reikšti užpildytą patalpą.

    Vis dėlto dalis specialistų ragina neskubėti daryti galutinių išvadų. Jie pabrėžia, kad tokie signalai gali būti ribiniai taikomų metodų jautrumui, o norint patvirtinti hipotezę reikėtų daugiau nepriklausomų tyrimų ir atsargesnio duomenų interpretavimo.

    Net jei už sienų iš tiesų yra papildomos patalpos, tai dar nereiškia, kad jose slypi Nefertitės kapas. Jos galėjo būti sandėliavimo patalpos, statybinės nišos ar kitokios paskirties erdvės, o be to, mokslininkai atkreipia dėmesį į rizikas, susijusias su periodiniais potvyniais ir kintančiu gruntinio vandens lygiu Karalių slėnyje.

  • Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Egiptologai, tyrinėję kapavietę Tėbų nekropolyje netoli Luksoro, atskleidė neįprastą laidojimo istoriją: viena nedidelė šoninė kamera buvo naudojama mažiausiai tris šimtmečius. Komoroje, pažymėtoje kaip Side Chamber 3, mokslininkai aptiko mažiausiai 20 žmonių palaikų ir dar vieną netikėtą radinį.

    Tyrimai atlikti kape TT 209, o jų rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Environmental Archaeology. Komanda iš La Lagunos universiteto analizavo, kaip buvo išdėliotos mumijos, kokia buvo jų orientacija, galūnių padėtis ir kokie daiktai lydėjo mirusiuosius.

    Kaip kapas keitėsi per kartas

    Archeologai daro išvadą, kad kapavietė pradėta naudoti XXV dinastijos laikotarpiu, siejamu su Kušo valdovais. Vėlesniais šimtmečiais erdvė nebuvo palikta ramybėje: ji buvo nuolat grįžtama ir pritaikoma naujiems palaidojimams.

    Iš viso identifikuoti devyni atskiri palaidojimų „rinkiniai“, kuriuose būta ir pavienių asmenų, ir grupinių laidojimų. Kartu su mirusiaisiais rasta asmeninių daiktų bei religinių artefaktų, rodančių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir ritualų svarbą.

    Tvarka, kuri paneigė mitą

    Ilgą laiką manyta, kad daug kartų naudoti senovės Egipto kapai ilgainiui virsdavo chaotiškomis kaulų ir įkapių sankaupomis. Šiuo atveju matomas priešingas vaizdas: vėlesni palaidojimai buvo derinami prie ankstesnių, tarsi laikantis nerašytų taisyklių.

    Kai komoroje ėmė trūkti vietos, mirusieji vis dažniau buvo dedami vienas virš kito. Beveik du trečdaliai tirtų asmenų palaidoti vertikaliai, tačiau net ir taip išliko kruopščios mumifikacijos bei ritualinės laikysenos požymių, pavyzdžiui, rankų padėtis ant krūtinės.

    Netikėčiausias radinys: šuo

    Didžiausią nuostabą tyrėjams sukėlė momentas, kai ant anksčiau palaidoto vyro ir moters kojų buvo padėtas mumifikuotas šuo. Tiksli tokio sprendimo prasmė kol kas neaiški, tačiau mokslininkai neatmeta, kad gyvūnas galėjo būti susijęs su tais asmenimis ar atlikti ritualinį vaidmenį.

    Šis radinys sustiprino bendrą išvadą, kad vėlesni kapo naudotojai ne elgėsi atsitiktinai, o sąmoningai įkomponuodavo naujus palaidojimus į jau esamą erdvę. Tyrėjai tokį reiškinį apibūdina kaip tam tikrą kapo atmintį, kai ankstesni mirusieji ir jų vieta tapdavo orientyru naujiems laidojimams.

  • Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Egipto archeologai Sakaroje aptiko tris uoloje iškaltus Naujosios karalystės laikotarpio kapus, datuojamus maždaug prieš 3 000 metų. Radiniai išsiskiria gerai išlikusiomis sienų dekoracijomis ir hieroglifiniais įrašais, kurie leidžia tiksliau atkurti to meto administracinio elito gyvenimą ir socialinius ryšius.

    Kapavietės rastos Bubastejono nekropolio rytinėje dalyje, priklausančioje plačiam Sakaro archeologiniam kompleksui. Ši vieta tūkstantmečius buvo viena svarbiausių Egipto laidojimo erdvių, o Naujosios karalystės epochoje ji veikė kaip Memfio aukštų pareigūnų nekropolis.

    Ką pasakoja užrašai ir vardai

    Vienas kapas siejamas su aukšto rango pareigūnu Amun-em-Ipetu, kuris, sprendžiant iš įrašų, buvo susijęs su dievo Amono šventyklos ar valdų priežiūra. Ant sienų išliko šeimos narių atvaizdai ir tekstai, nurodantys pareigas, giminystės ryšius bei titulų hierarchiją.

    Didelio dėmesio sulaukė ir kitas kapas, priskiriamas pareigūnui Baki, ėjusiam grūdų sandėlių prievaizdo pareigas. Įrašai leidžia manyti, kad jo sutuoktinės vardas buvo semitinės kilmės, o tai stiprina prielaidą apie glaudžius ryšius su Levanto regionu ir mišrias santuokas Egipto elito aplinkoje.

    Trečiasis kapas, kaip rodo ikonografija ir titulų užuominos, priklausė asmeniui, atsakingam už karališkąją dokumentaciją ir administracinius reikalus. Reljefuose vaizduojamos aukojimo scenos, laidotuvių procesijos bei tradiciniai pomirtinio pasaulio simboliai, būdingi Naujosios karalystės laidojimo menui.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai padeda geriau suprasti vėlyvojo bronzos amžiaus Rytų Viduržemio jūros regiono politinę ir kultūrinę sąveiką. Naujoji karalystė palaikė intensyvius kontaktus su kaimyninėmis teritorijomis, o administraciniame sluoksnyje atsispindintys vardai ir šeimų ryšiai gali būti papildomas šios dinamikos įrodymas.

    Sakara ir anksčiau pateikė sensacingų atradimų, keitusių mokslininkų žinias apie senovės Egipto visuomenę, religiją ir valdžios mechanizmus. Naujausi kapai dar kartą parodo, kad gerai išlikę užrašai ir dekoracijos yra vienas tiesiausių kelių į konkrečių žmonių biografijas, jų karjeras ir tarpkultūrinius ryšius.

    Tolesni tyrimai Sakaroje

    Specialistai tikisi, kad išskirtinai geras dekoro ir tekstų išlikimas leis atlikti detalesnes epigrafines bei menotyrines analizes. Tokie tyrimai paprastai apima hieroglifų perrašymą, titulų palyginimą su kitais šaltiniais ir ikonografijos kontekstualizavimą platesniame laikotarpio laidojimo tradicijų lauke.

    Egipto institucijos pastaraisiais metais aktyviai skelbia apie naujus atradimus, o Sakara išlieka viena produktyviausių vietų, kur nuoseklūs kasinėjimai atveria vis naujus sluoksnius. Kuo daugiau duomenų pavyksta surinkti iš tokių kapų, tuo tiksliau galima rekonstruoti, kaip veikė valstybės administracija ir kaip Egiptas buvo susijęs su aplinkiniais Artimųjų Rytų regionais.

  • Po senoviniu keliu Luksore aptiktas užantspauduotas 3 400 metų sarkofagas: ką tai gali atskleisti

    Egipto Luksore archeologai po senovine procesijų trasa aptiko užantspauduotą sarkofagą, datuojamą maždaug prieš 3 400 metų. Radinys rastas maždaug 8 metrų gylyje, netoli kelio, kuris senovėje vedė link faraono Tutmozio III šventyklos.

    Kasimus vykdė egiptologų komanda, dirbusi kartu su Strasbūro universiteto specialistais. Tyrėjai pabrėžia, kad ši vieta jau ne vieną sezoną duoda vertingų rezultatų, tačiau šį kartą aptiktas sarkofagas išsiskiria tuo, kad buvo paliktas užantspauduotas.

    Maždaug 13 x 10 metrų dydžio kasinėjimų plotas archeologams jau buvo pažįstamas: 2018 ir 2019 metais čia rasti penki sarkofagai. Kaip nurodo ekspedicijos vadovas Frederikas Kolinas, dauguma ankstesnių radinių buvo perlaidoti, nes jų pirminės kapavietės, tikėtina, atsidūrė būsimo kelio trasoje.

    Tokie perlaidojimai rodo, kad senovės statybininkai, tiesę ceremoninį maršrutą, greičiausiai keitė planus ir perkeldavo palaikus, kad netrukdytų didiesiems darbams. Tai leidžia geriau suprasti, kaip buvo derinami miesto planavimo sprendimai ir tuometinis požiūris į laidojimo tradicijas.

    „Kiekvieną kartą tai buvo perlaidoti sarkofagai. Pirminės kapavietės, atsidūrusios procesijų kelio trasoje, greičiausiai buvo rūpestingai perkeltos žmonių, atsakingų už šio maršruto statybą“, – sakė Frederikas Kolinas.

    Naujai aptiktas, šeštasis sarkofagas, pasak tyrėjų, kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Skirtingai nei ankstesniuose perlaidotuose palaidojimuose, kuriuos lydėjo gausios įkapės, šį kartą aiškių laidojimo dovanų požymių iš pirmo žvilgsnio nematyti.

    Dėl laiko stokos ekspedicija sarkofago neatvėrė ir paliko jį radimo vietoje iki kito tyrimų sezono. Vis dėlto tyrėjams pavyko per nedidelę ertmę įsitikinti, kad viduje yra žmogaus palaikai, apvynioti lininiais audiniais, tačiau asmens tapatybė ir mirties aplinkybės lieka neaiškios.

    Jei sarkofagas bus atvertas planuojamos kitos ekspedicijos metu, jis gali suteikti svarbios informacijos apie Naujosios karalystės laikotarpio laidojimo praktiką. Tokie radiniai dažnai padeda patikslinti datavimą, socialinį statusą, sveikatos būklę bei tuo metu naudotas mumifikavimo ir tekstilės technologijas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir perlaidoti palaidojimai yra vertingi: jie atskleidžia, kaip keitėsi urbanistiniai sprendimai, religiniai ritualai ir praktinis požiūris į kapines intensyviai vystomose teritorijose. Užantspauduotas sarkofagas šioje vietoje gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų atradimų, jei jo turinys patvirtins išskirtinį laidojimo kontekstą.