CP v2

Tag: Eglės

  • Audra šienauja valstybinius miškus: 150 000 kietmetrių nuostolių, įspėja VMU

    Savaitgalį Lietuvoje praūžusi audra smarkiai nuniokojo valstybinius miškus. Valstybinių miškų urėdija skelbia, kad pirminiais skaičiavimais užfiksuota apie 150 000 kietmetrių vėjavartų ir vėjalaužų, o žala dar tikslinama.

    Didžiausi pažeidimai nustatyti Dubravos, Kazlų Rūdos, Biržų ir Panevėžio regioniniuose padaliniuose. Miškininkai tęsdami apžiūras registruoja išverstus ir nulaužtus medžius, kad galėtų planuoti tvarkymo darbus ir įvertinti realų mastą.

    VMU duomenimis, plynai pažeistuose medynuose preliminariai suskaičiuota apie 17 000 kietmetrių medienos, o tokių teritorijų plotas siekia maždaug 80 hektarų. Likusi dalis yra pavieniai vėjo išversti ar išlaužyti medžiai, kurių tūris viršija 130 000 kietmetrių.

    Didžiausias audros pažeistos medienos kiekis fiksuotas Dubravos regioniniame padalinyje – 19 100 kietmetrių, Kazlų Rūdos – 17 900, Biržų – 16 800, Panevėžio – 9 000. Pasak VMU, šios audros padariniai jau daugiau nei du kartus viršija per visus 2025 metus iki šiol fiksuotą vėjo pažeistų medžių kiekį.

    Kodėl pirmiausia tvarkomos eglės

    Miškininkų skaičiavimu, spygliuočiai sudaro daugiau kaip 70 000 kietmetrių visos audros pažeistos medienos. Dėl to prioritetas teikiamas išverstų ir nulaužtų eglių sutvarkymui bei kuo greitesniam jų išgabenimui iš miško.

    Toks sprendimas susijęs su žievėgraužio tipografo rizika. Audros pažeistos ir nusilpusios eglės sudaro palankias sąlygas šiam kenkėjui daugintis, todėl operatyvus medžių pašalinimas laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių apsaugoti greta esančius sveikus eglynus.

    Miško keliai ir lankytojų saugumas

    Nurimus stipriausiems vėjo gūsiams, VMU darbuotojai pirmiausia ėmėsi atlaisvinti nuvirtusiais medžiais užverstus miško kelius ir privažiavimus. Pabrėžiama, kad tai svarbu ne tik miško technikai, bet ir specialiosioms tarnyboms, kurios turi pasiekti atokias vietoves.

    VMU perspėja, kad lankytis audros smarkiai paveiktose teritorijose pavojinga, nors dabar pats grybavimo ir uogavimo sezonas. Miške pavojų kelia ne tik ant žemės gulintys kamienai, bet ir nulaužtos šakos, įstrigusios lajose, taip pat įskilę ar pavojingai pasvirę medžiai.

    Prieš vykstant į mišką rekomenduojama pasitikrinti orų prognozes ir vengti vietų, kuriose matomi akivaizdūs audros padariniai. Stiprėjant vėjui ar artėjant audrai, patariama nedelsti ir kuo greičiau pasitraukti į saugią vietą.

    Duomenys dar gali keistis

    VMU nurodo bendradarbiaujanti su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu bei savivaldybėmis, derinant padarinių šalinimo darbus ir terminus. Kadangi pateikti skaičiai yra pirminiai, po išsamesnio vertinimo jie gali būti patikslinti.

    Miškininkai prašo gyventojų kantrybės, nes kai kur pravažiavimas miško keliais vis dar gali būti apsunkintas. Taip pat primenama, kad atsargumo priemonių reikia laikytis tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose.

  • Italijoje 1930-aisiais Alpėse pasodino milijonus eglių dirvožemiui saugoti: pasekmės skaudžios

    Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.

    Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.

    Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.

    Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.

    Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.

    Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.

    Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.

    Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.

  • Miškasodis Šernų girininkijoje: Klaipėdos rajono komanda pasodino apie 1 500 eglučių

    Miškasodis Šernų girininkijoje: Klaipėdos rajono komanda pasodino apie 1 500 eglučių

    Klaipėdos rajono savivaldybės komanda šiemet prisijungė prie nacionalinės miškasodžio iniciatyvos ir Šernų girininkijoje sodino jaunuolyną. Per talką pasodinta apie 1 500 eglučių, kurios ateityje formuos naują miško plotą ir prisidės prie biologinės įvairovės atkūrimo.

    Miškasodis Lietuvoje kasmet sutraukia ne tik miškininkus, bet ir bendruomenes, įmones bei savivaldybes, o tokių talkų tikslas paprastas: kuo greičiau atkurti mišką ten, kur jis iškirstas, pažeistas stichijų ar sunykęs dėl kenkėjų bei ligų. Pasirinktos eglutės dažnai sodinamos mišriuose želdiniuose arba šalia kitų medžių rūšių, kad miškas būtų atsparesnis klimato svyravimams.

    Šernų girininkijoje vykusi akcija tapo ir bendruomeniškumo pamoka: dalyviai dirbo komandomis, laikėsi sodinimo atstumų ir miško atkūrimo rekomendacijų, kad sodmenys geriau prigytų. Miškininkai pabrėžia, kad pirmieji keli metai naujam želdiniui yra kritiniai, todėl vėliau gali būti reikalinga priežiūra, apsauga nuo žvėrių pažeidimų ir piktžolių stelbimo.

    Tokios iniciatyvos turi ir ilgalaikę naudą regionui: atkurti miškai padeda saugoti dirvožemį, reguliuoti vandens režimą, mažinti vėjo eroziją bei kurti rekreacijai patrauklias erdves. Nors vienkartinis sodinimas nėra greitas sprendimas visoms aplinkos problemoms, jis reikšmingai prisideda prie tvaresnio kraštovaizdžio ir atsakingesnio požiūrio į miškų naudojimą.

    Miškasodžio organizatoriai primena, kad pasodintas miškas yra investicija dešimtmečiams: rezultatai labiausiai matomi po kelerių metų, kai sodinukai prigyja, sustiprėja ir pradeda formuoti vientisą jaunuolyną. Šernų girininkijoje pasodintos eglutės ateityje taps brandesnio miško dalimi, kurį paveldės jau kita karta.