Italijoje 1930 metais, Benito Mussolini režimo laikotarpiu, Šiaurės Alpėse buvo pradėta masinė eglių sodinimo kampanija. Tuometinis tikslas atrodė pragmatiškas: sutvirtinti šlaitus, mažinti eroziją ir apsaugoti dirvožemį nuo nuplovimo.
Praėjus beveik šimtmečiui, ekologai konstatuoja priešingą rezultatą – dalyje teritorijų biologinė įvairovė sumenko, o ekosistemos tapo mažiau atsparios. Tyrimuose, kuriuos atliko Lozanos ir Milano universitetų mokslininkai, daugiausia dėmesio skirta vietovėms prie Komo ežero.
Kuo pavojinga vienarūšė eglynų plėtra?
Mokslininkai nustatė, kad dirbtinai suformuotuose eglynuose augalų rūšių įvairovė gerokai mažesnė nei kaimyniniuose natūralesniuose biotopuose. Vidutiniškai eglyno plotuose buvo fiksuojamos apie 7 augalų rūšys, greta esančiame lapuočių miške – apie 18, o pievose – apie 37.
Tokie skirtumai reiškia ne tik mažiau žydinčių augalų ar žolinių rūšių. Mažėjant įvairovei, silpsta ir mitybos grandinės, keičiasi vabzdžių, paukščių bei dirvožemio mikroorganizmų bendrijos, o visa sistema tampa jautresnė ligoms ir klimato svyravimams.
Kodėl eglės pakeitė dirvožemį?
Esminė problema slypi eglių biologijoje ir poveikyje miško paklotui. Skirtingai nei šiam regionui būdingi bukai, klevai ar kaštonai, eglės išlieka žalios ištisus metus, todėl po laja nuolat išlieka gili paunksmė.
Dėl šviesos trūkumo sunkiau išsilaiko ankstyvo pavasario augalai, kuriems svarbus trumpas šviesos laikotarpis iki medžių sužaliavimo. Be to, spygliai rūgština dirvožemį ir lėtina maisto medžiagų apytaką, todėl mažėja dirvožemio biologinis aktyvumas.
Įspėjimas šiandienos miškų atkūrimui
Tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija aktuali ir dabar, kai daugelyje šalių siekiama greitai atsodinti miškus dėl klimato kaitos tikslų. Vienarūšės plantacijos, nors ir gali atrodyti efektyvus būdas greitai „padidinti miškų plotą“, dažnai nesukuria tokios pat ekologinės vertės kaip mišrūs, vietinėms sąlygoms pritaikyti medynai.
Mokslininkų vertinimu, tokiose dirbtinai suformuotose sistemose blogėja ir ekosistemos gebėjimas efektyviai paskirstyti išteklius. Tyrime minimas rodiklis, apibūdinamas kaip funkcinė tolygumo charakteristika, buvo apie 30 proc. mažesnis, palyginti su įvairesniais natūraliais buveinių tipais.
Specialistai akcentuoja, kad miškų atkūrimas tampa patikimesnis, kai prioritetas teikiamas vietinėms rūšims, mišrioms struktūroms ir natūraliam atsinaujinimui ten, kur tai įmanoma. Priešingu atveju gerai skambantys planai gali virsti ilgalaikėmis problemomis, kurias spręsti tenka jau kitoms kartoms.
