CP v2

Tag: Ekosistemos atkūrimas

  • Kachovkos vandens telkinio ateitis: atkurti užtvanką ar išsaugoti Didįjį Lugą?

    Kachovkos tvenkinio sunaikinimas pakeitė Pietų Ukrainos ekonomiką, vandens tiekimą ir gamtą, o diskusija dėl ateities vis dar kelia aštrių nesutarimų. Ukrainai atgavus kontrolę teritorijoje, kyla klausimas, ar atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir tvenkinį, ar palikti atsigavusias užliejamų pievų ekosistemas.

    Dalis regiono politikų ir verslo atstovų pabrėžia, kad tvenkinys dešimtmečius buvo stabilus vandens šaltinis pramonei ir žemės ūkiui. Jų vertinimu, be šio rezervuaro didėja rizika darbo vietoms, vietos biudžetų pajamoms ir apskritai maisto tiekimo grandinei, kuri remiasi drėkinamu ūkiu.

    „Mes gyvename ne istorinių baladžių laikais: čia yra miestai, gamyklos ir žemės ūkis, nuo kurio priklauso šalies aprūpinimas maistu“, – sakė Dnipropetrovsko srities tarybos vadovas Mykola Lukašukas.

    Šią stovyklą remiantys vietos atstovai akcentuoja ir praktinius skaičius: po užtvankos griūties dalis laukų nustojo gauti drėkinimo vandenį, o kai kuriuose rajonuose minimi apie 27 000 hektarų plotai. Pasak jų, tai reiškė mažesnį derlių, mažėjančias ūkininkų pajamas ir sezoninių darbų nykimą.

    Verslo argumentų sąraše minima ir logistika: tvenkinys anksčiau buvo svarbi vidaus vandenų transporto grandis, o jam išnykus dalis krovinių persikėlė į kelius ir geležinkelius. Tai, anot kritikų, didina kaštus ir daro regioną mažiau konkurencingą.

    Kita diskusijos pusė ragina neskubėti su atstatymu ir kalba apie gamtos atsigavimą buvusio tvenkinio dugne. Aplinkosaugininkai teigia, kad grįžtančios pievos, jaunuolynai ir natūralūs vandens telkiniai formuoja ekosistemą, kuri gali būti vertingesnė už sugrąžintą dirbtinį rezervuarą.

    „Užliejamos teritorijos reguliuoja klimatą, sulaiko vandenį ir kuria išskirtinę biologinę įvairovę – šios paslaugos gali duoti daugiau naudos nei bet kuri užtvanka, kuri viską vėl užlietų“, – sakė ekologas Vadymas Maniukas.

    Mokslininkai taip pat kelia idėją buvusio tvenkinio teritoriją kryptingai įtraukti į saugomų teritorijų tinklą. Argumentuojama, kad dalis Dnipropetrovsko srities žemių yra intensyviai naudojamos žemės ūkiui, todėl naujas gamtos apsaugos branduolys galėtų tapti reikšmingu biologinės įvairovės atkūrimo projektu.

    Tuo pat metu vandens tiekimo klausimas, pasak infrastruktūros specialistų, sprendžiamas ir be tvenkinio atstatymo. Nurodoma, kad po katastrofos leista pagreitinta tvarka įgyvendinti naujus vandentiekio sprendimus, kurie vandeniu aprūpina Nikopolį, Marhanecą, Pokrovą ir aplinkines bendruomenes, taip pat dalį pramonės poreikių.

    Vietos gyventojų patirtys rodo, kad pereinamasis laikotarpis buvo skausmingas: kai kur centralizuotas vandens tiekimas stabilizavosi tik po kelių mėnesių. Vis dėlto situacijai gerėjant, ginčas persikelia į ilgesnio laikotarpio pasirinkimą, kuris lems regiono ekonomiką, gamtą ir saugumą dešimtmečiams.

    Sprendimą apsunkina ir karo realybė: naujai apžėlę plotai bei sudėtingas reljefas keičia teritorijos prieinamumą ir kontrolę, todėl bet koks didelis infrastruktūros projektas turėtų būti vertinamas kartu su saugumo rizikomis. Kol kas aišku viena: Kachovkos tvenkinio klausimas Ukrainoje tampa ne tik techniniu, bet ir politiniu pasirinkimu tarp skirtingų ateities scenarijų.

  • Penkių kačių istorija prie Antarktidos: kaip Mariono saloje 40 metų truko kova dėl ekosistemos

    1949 metais į subantarktinę Mariono salą Indijos vandenyne buvo atgabentos penkios naminės katės. Iš pradžių tai atrodė praktiškas sprendimas kovoti su pelėmis, kurios saloje atsirado anksčiau, žmonėms netyčia jas atgabenus su laivais.

    Tačiau izoliuotoje ekosistemoje katės greitai tapo invazine rūšimi ir ėmė plisti. Vietoje to, kad apsiribotų graužikais, jos masiškai medžiojo saloje perinčius jūrų paukščius, kuriems iki tol beveik neteko susidurti su sausumos plėšrūnais.

    Mariono sala užima apie 290 kvadratinių kilometrų ir yra svarbi paukščių perėjimo vieta. Dalis rūšių čia suka lizdus urvuose, nes natūralių sausumos plėšrūnų ilgą laiką nebuvo, todėl paukščiai neturėjo efektyvių gynybos strategijų.

    Skaičiuojama, kad iki 1970-ųjų sulaukėjusių kačių skaičius jau siekė apie 2 000, o vėliau populiacija buvo dar didesnė. Tyrėjų vertinimu, katės galėjo sunaikinti apie 450 000 jūrų paukščių per metus, o viena rūšis saloje išnyko jau 1965 metais.

    Bandant suvaldyti kačių plitimą buvo imtasi kelių etapų priemonių. 1977 metais saloje panaudotas kačių panleukopenijos virusas, kuris laikinai smarkiai sumažino populiaciją, tačiau problemos neišsprendė.

    1986 metais pradėta plataus masto naikinimo kampanija, apėmusi gaudymą, medžioklę, spąstus ir nuodus. Paskutinė katė buvo sugauta 1991 metų liepą, nors patikros ir paieškos tęsėsi dar kelerius metus.

    Galutinė sėkmė, kai saloje nebuvo nustatyta nė vienos katės, patvirtinta tik po ilgesnio laikotarpio, per kurį nebuvo jokių kačių požymių. Mariono sala laikoma vienu didžiausių pasaulio pavyzdžių, kai pavyko visiškai išnaikinti sulaukėjusias kates izoliuotoje teritorijoje.

    Po kačių pašalinimo dalis paukščių populiacijų pradėjo grįžti, tačiau visiškas ekosistemos atsigavimas neužfiksuotas. Vertinama, kad paukščių lizdų skaičius, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, išaugo tik apie 56 proc., o kai kurios rūšys tebėra pažeidžiamos.

    Pagrindinė to priežastis yra tos pačios pelės, dėl kurių katės ir buvo atvežtos: jos ėmė aktyviai naikinti kiaušinius ir jauniklius. Dėl to saloje vykdomos atskiros priemonės graužikams suvaldyti, o ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kokią kainą gali turėti net ir gerų ketinimų žmonių įsikišimas į izoliuotas ekosistemas.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač pavojingos salose, nes vietinės rūšys dažnai būna evoliuciškai nepasirengusios naujiems plėšrūnams. Todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama biologinio saugumo priemonėms, griežtesnei laivybos kontrolei ir ankstyvam invazinių rūšių aptikimui.

  • 1869 metais į Meksikos Sokroro salą atgabenta 100 avių: kaip tai per 90 metų pakeitė ekosistemą

    1869 metais į atokią Meksikai priklausančią Sokroro salą Ramiajame vandenyne buvo atgabenta apie 100 avių. Jos turėjo tapti patogiu maisto ir ūkio ištekliumi, tačiau izoliuotoje saloje greitai tapo invazine rūšimi, pakeitusia visą vietos kraštovaizdį.

    Sokroro sala priklauso Reviljachedo archipelagui ir yra vulkaninės kilmės, maždaug 132 kvadratinių kilometrų ploto. Dėl izoliacijos čia susiformavo savita augalija, o dalis rūšių yra endeminės, tai yra aptinkamos tik šioje teritorijoje.

    Pagrindinė problema buvo ta, kad saloje nebuvo natūralių plėšrūnų, galinčių reguliuoti avių skaičių. Laikui bėgant avys sulaukėjo, o jų populiacija sparčiai augo ir maždaug iki 1960 metų, kaip nurodo tyrėjai, galėjo siekti apie 5 000 gyvūnų.

    Didėjantis bandos dydis sukėlė grandininę reakciją. Intensyvus ganymas naikino žolinę dangą, trypimas ir gulėjimo vietos tankino dirvožemį, o jauni medeliai ir krūmai buvo sistemingai apgraužiami, todėl augmenija nespėdavo atsinaujinti.

    Netekus augalų dangos, salos dirvožemis tapo ypač pažeidžiamas erozijai. Tai sustiprino ir geografinė padėtis, nes sala patenka į tropinių ciklonų ir audrų kelią, o smarkios liūtys lengvai nuplauna atvirą, sutankintą žemę.

    Skaičiuojama, kad per kelis dešimtmečius augalijos danga reikšmingai sunyko, o kai kuriose teritorijose susiformavo gilios erozinės vagos. Tyrimuose minimi ir prarastos natūralios augmenijos plotai, siekę daugiau nei 2 000 hektarų, o tai tokio dydžio salai yra ypač didelis pokytis.

    Poveikis neapsiribojo vien augalais. Keičiantis buveinėms, silpo visa ekosistema, o invaziniai žinduoliai sudarė papildomą spaudimą vietinei gyvūnijai, ypač paukščiams, kuriems svarbios nepažeistos perimvietės ir mitybinė bazė.

    Ilgainiui vien medžioklė problemai spręsti nebepakako, todėl 2009–2012 metais buvo įgyvendinta kryptinga avių išnaikinimo programa. Joje derinti keli metodai, įskaitant medžioklę iš oro ir antžemines operacijas, o galutiniame etape pasitelkti specialiai parinkti gyvūnai su sekimo antkakliais ir šunys, padėję surasti paskutinius individus.

    Po to, kai ganymo spaudimas dingo, mokslininkai galėjo stebėti, ar ekosistema sugebės atsikurti natūraliai. Viename dažniausiai cituojamų vertinimų naudoti palydoviniai duomenys, lyginant 2008 ir 2013 metų vaizdus.

    Analizė parodė, kad dalyje teritorijų augalinė danga padidėjo, o kai kur fiksuotas ryškus atsikūrimas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus ne tik žalumos plotas, bet ir dirvožemio būklės gerėjimas, nes stabilus dirvožemis mažina eroziją ir padeda augalams įsitvirtinti.

    Sokroro salos istorija šiandien dažnai pateikiama kaip pamoka, kaip greitai introdukuota rūšis gali išbalansuoti izoliuotą ekosistemą. Kartu tai rodo, kad nuoseklios gamtosaugos priemonės ir ilgalaikis stebėjimas gali sugrąžinti bent dalį prarastos pusiausvyros.

  • Didysis Lugas po Kachovkos HE sprogdinimo atgyja: buvusiame dugne auga 10 metrų medžiai

    Praėjus keleriems metams po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo, buvusio Kachovkos tvenkinio vietoje formuojasi naujas Didžiojo Lugo kraštovaizdis. Ekologų ir žurnalistų stebėjimai rodo, kad atsivėrusiose Dniepro salpose jau įsitvirtino jaunas užliejamų miškų masyvas, o pavieniai medžiai pasiekė iki 10 metrų aukštį.

    Dalies teritorijos ištirti pilnai kol kas neįmanoma dėl nuolatinės Rusijos dronų grėsmės. Dėl saugumo ribojimų tyrėjai kai kuriose vietose gali išbūti tik trumpai, todėl fiksuojami daugiausia vizualiniai pokyčiai ir pavieniai biologinės įvairovės stebėjimai.

    Specialistai pažymi, kad po vandens nuslūgimo buvusioje tvenkinio teritorijoje sparčiausiai įsitvirtino gluosniai ir tuopos. Jauno miško augimą skatina drėgnos užliejamos žemumos, o šaknys pasiekia vandeningus dirvožemio sluoksnius, todėl dalis medžių lengviau ištveria sausras ir atželia net po pažeidimų.

    Šią vasarą salpose vandens buvo daugiau nei ankstesniais metais, ir tai tiesiogiai veikia buveines. Ekologai pabrėžia, kad net ir palyginti nedidelis vandens lygio pakilimas gali keisti augalijos struktūrą, vabzdžių gausą bei varliagyvių ir paukščių aktyvumą.

    Skirtingose Didžiojo Lugo dalyse vaizdas nevienodas: žemiau, arčiau Nikopolio, vietovės labiau užmirkusios, ten daugėja protokų, pelkių ir seklumų. Aukščiau, Zaporižios kryptimi, teritorijos sausesnės, todėl didesnę dalį užima gluosnynai ir užliejamų miškų plotai.

    Kartu su vandens telkinių ir miško atsikūrimu fiksuojamas ir gyvūnijos sugrįžimas. Tyrėjai nurodo, kad teritorijoje jau registruota bent 320 aukštesniųjų žydinčių augalų rūšių, o tai rodo, kad buveinės tampa įvairesnės ir stabilesnės.

    Didėjant vabzdžių ir varliagyvių gausai, daugėja ir paukščių, ypač būdingų užliejamų miškų ekosistemoms. Pastaraisiais sezonais vis dažniau stebimi ir pelikanai, nors patikimų duomenų, kad jie čia jau peri, kol kas nėra.

    Be paukščių, fiksuojami ir žinduoliai, pavyzdžiui, lapės bei kiškiai, kuriuos teritorijoje neretai užfiksuoja dronų vaizdai. Taip pat pranešama apie Dniepre pastebėtus eršketus, įrašytus į Ukrainos Raudonąją knygą, nors dalis galimų jų buveinių išlieka neprieinama dėl karo sąlygų.

    Ekologai pripažįsta, kad dabartiniai duomenys yra fragmentiški, nes daug vietų neprieinamos arba pavojingos. Kai kuriose atkarpose tyrimų laikas skaičiuojamas minutėmis, o tai neleidžia atlikti išsamių dirvožemio pjūvių ir įvertinti, pavyzdžiui, sąnašų sluoksnio storio.

    Vis dėlto stebėjimai rodo, kad buvusio tvenkinio vietoje formuojasi nauja, dinamiška ekosistema, kuri keisis po kiekvieno didesnio Dniepro potvynio. Kokį galutinį pavidalą ji įgaus per artimiausius dešimtmečius, priklausys ir nuo natūralių procesų tęstinumo, ir nuo būsimo teritorijos teisinio statuso bei apsaugos.

  • Kachovkos tvenkinio dugne sužėlęs miškas gali neišlikti: ekologas įvardijo didžiausią grėsmę

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimo ir vandens telkinio nusekimo buvusio Kachovkos tvenkinio dugne per kelerius metus sparčiai sužėlė gluosnių ir tuopų jaunuolynai. Ekologai pabrėžia, kad tai išskirtinis natūralios sukcesijos pavyzdys, tačiau naujai besiformuojanti ekosistema gali būti trapi.

    Specialistų vertinimu, šiandien didžiausia rizika miškui kyla ne vien iš gamtinių veiksnių, o iš galimo žmogaus sprendimo atkurti tvenkinį ankstesniais mastais. Tokiu atveju didelė dalis susiformavusių augalų bendrijų būtų vėl užlieta, o greitai susikūrusi buveinių įvairovė prarasta.

    Ekologai aiškina, kad gluosniai ir tuopos yra vadinamosios pionierinės rūšys, ypač greitai užimančios naujai atsivėrusias, drėgnas sąnašines teritorijas. Nusekus tvenkiniui atsivėrė didžiuliai plotai su dumblo ir smėlio nuogulomis, kuriose pakanka drėgmės ir maistinių medžiagų, todėl daigai įsitvirtino masiškai.

    Augimą paspartina ir tai, kad tokių medžių sėklos lengvai plinta vėju, o palankiu metu sutapęs sėklų subrendimas leidžia augalams „užkloti“ dideles teritorijas vienu metu. Dėl to susiformavo beveik vienodo amžiaus medynai, kuriuose tankis kai kuriose vietose yra itin didelis.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio tankumo jaunuolynas negali išsilaikyti iki brandos, todėl jau dabar vyksta natūralus savaiminis išretėjimas. Dalis medžių pralaimi konkurencinę kovą dėl šviesos, vandens ir erdvės, tad ilgainiui medynas taps retesnis, atsiras proskynų.

    Tokia kaita laikoma įprasta miško raidos stadija: vienalytis plotas palaipsniui virsta mozaika, kurioje atsiranda skirtingo aukščio ir amžiaus medžių. Ilgainiui tai sudaro sąlygas įsikurti ir kitoms rūšims, o dalyje teritorijų mišką gali papildyti krūmynai, pievos ar šlapžemių augalija.

    Ekologai kaip galimas grėsmes įvardija ilgesnes sausras, ryškų gruntinio vandens lygio kritimą, didelius gaisrus, ekstremalius potvynius ar kenkėjų protrūkius. Kadangi didelė dalis medžių yra panašaus amžiaus, sinchroniškas stresas gali paveikti platesnius plotus vienu metu.

    Vis dėlto didžiausia, sisteminė rizika siejama su galimu teritorijos užliejimu atkūrus tvenkinį. Toks sprendimas reikštų dar vieną staigų kraštovaizdžio perkeitimą: sunyktų po 2023 metų susiformavusios augalų bendrijos, o dalis gyvūnų ir bestuburių buveinių būtų prarastos.

    „Jei tvenkinys būtų atkurtas ankstesniais parametrais, tai reikštų naują didelio masto teritorijos transformaciją ir didelės dalies po 2023 metų susiformavusių ekosistemų žūtį“, – sakė ekologas.

    Specialistai pabrėžia, kad ši vietovė dabar tampa natūraliu „lauko laboratorijos“ pavyzdžiu, leidžiančiu stebėti, kaip gamta atsikuria po staigių hidrologinių pokyčių. Tokie procesai svarbūs ir klimato kontekste: jauni medžiai aktyviai kaupia anglį biomasėje, keičia mikroklimatą, mažina nuogulų eroziją, tačiau tikslus anglies balansas dar reikalauja atskirų tyrimų.

    Prognozuojama, kad per 10–50 metų teritorijoje ryškės mozaikinė struktūra: dalyje plotų išliks gluosnių ir tuopų bendrijos, kitur plėsis nendrynai ar viksvynai, atsiras atvirų vandens telkinių, o sausesnėse vietose gali formuotis mišresni plačialapių medžių sąžalynai. Tačiau šios prognozės labiausiai priklausys nuo to, koks bus būsimas vandens režimas ir žmogaus sprendimai.

  • Kas bus Kachovkos tvenkinio vietoje po 100 metų: ekologas prognozuoja Dnipro ateitį

    Po Kachovkos užtvankos suardymo ir staigaus vandens nuslūgimo teritorijoje prasidėjo spartūs gamtiniai pokyčiai. Ukrainos ekologas Valentynas Ščerby­na teigia, kad jei žmogus nesikiš, per artimiausius 5–15 metų čia natūraliai susiformuos nauja, bet istoriniu požiūriu šiam regionui būdinga ekosistema.

    Pasak jo, ši vietovė dar iki tvenkinio įrengimo buvo Didžiojo Zaporižios Luko dalis – plataus Dnipro užliejamų pievų, pelkių ir salpinių miškų kompleksas. Tokios teritorijos svarbios klimatui, vandens apytakai ir biologinei įvairovei, todėl jų natūralus atsikūrimas gali turėti reikšmės visam vidurinio ir žemutinio Dnipro baseinui.

    Ekologas primena, kad šios žemumos istoriškai ne kartą patirdavo didelius potvynius, o salpinės ekosistemos yra prisitaikiusios prie staigių vandens lygio šuolių. Dėl to, jo vertinimu, yra pagrindo tikėtis, kad dalis gamtinių funkcijų čia atsistatys ir po šio sukrėtimo, nors kai kurie pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

    Kalbėdamas apie žuvų išteklius, Ščerby­na pabrėžia, kad iki užtvankos Dnipre ir jo salpose gyveno apie 70 žuvų rūšių, įskaitant vertingas eršketines. Įrengus tvenkinį, migracija į nerštavietes tapo sudėtinga, o daliai rūšių populiacijos smarkiai sumenko, kai kurios, pasak eksperto, regioniniu mastu išnyko.

    Staigus vandens nuslūgimas dalį žuvų nuplovė žemyn, kita dalis žuvo seklumose, ypač jautriu neršto laikotarpiu. Ekologas atkreipia dėmesį, kad ypač didelė rizika tenka eršketinėms žuvims, kurių populiacijoms atsigauti prireikia dešimtmečių, o jų netektys gali būti sunkiai atstatomos.

    Paukščiams smūgis, pasak jo, sutapo su perėjimo sezonu, todėl daugiausia nukentėjo jaunikliai ir perinčios kolonijos užliejamose vietose. Vis dėlto nemaža dalis vandens ir pakrančių paukščių rūšių yra gana prisitaikančios, todėl, jei buveinės nebus trikdomos, jos gali per kelis sezonus persikelti ir vėl gausėti.

    Didelėje dalyje buvusio dugno liko stori dumblų sluoksniai, kurie išdžiūvę suskeldėjo, tačiau, pasak ekologų, tokios nuosėdos dažnai būna itin derlingos. Į įtrūkimus patekusios sėklos greitai sudygo, o vietomis ėmė formuotis tankūs karklų sąžalynai, kurie stabilizuoja dirvožemį ir sudaro sąlygas tolimesnei sukcesijai.

    Ščerby­na aiškina, kad laikui bėgant karklų tankmės natūraliai praretės dėl konkurencijos, atsivers plotai, kuriuose gali įsitvirtinti kitos medžių rūšys, įskaitant tuopas ir drebulę. Taip palaipsniui galėtų formuotis salpiniai miškai, būdingi periodiškai užliejamoms upių slėnių teritorijoms.

    Ilgesnėje perspektyvoje, per 50–100 metų, jei nebus vykdomas intensyvus teritorijos pertvarkymas, buvusi tvenkinio zona, anot eksperto, gali priartėti prie natūralesnės, laisviau tekančios upės slėnio būklės. Kartu jis pabrėžia, kad procesų greitį lems žmogaus veikla, Dnipro nuotėkio reguliavimas ir tai, ar teritorija bus palikta gamtinei raidai.

    Ekologas taip pat įspėja, kad didžiausia rizika kyla endeminėms rūšims, kurios gyvena tik šioje teritorijoje. Jei jų nebelieka, atkurti populiacijas praktiškai neįmanoma, todėl galutines išvadas, jo teigimu, bus galima daryti tik atlikus išsamius lauko tyrimus, kai tai leis saugumo sąlygos.