JAV inicijuotas formatas kelia klausimų
JAV gynybos viceministras Elbridge’as Colby Lenkijoje surengė derybas su penkių Europos NATO valstybių atstovais, o susitikimo sudėtis sukėlė diskusijų dėl Aljanso vienybės. Kritikai įspėja, kad tokie siauri formatai, ypač paliekant nuošalyje dalį sąjungininkų, gali kurti ilgalaikę atskirtį tarp narių.
Į vadinamąją Bergeno grupę, pavadintą pagal pernai Norvegijoje vykusį pirmąjį susitikimą, įtrauktos Švedija, Suomija, Lenkija, Vokietija ir Nyderlandai. Tuo metu Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Baltijos šalys į susitikimą nebuvo pakviestos.
„Esmė tokia: tai labai toksiška Aljansui, kuris remiasi kolektyviniu veikimu“, – sakė „Rasmussen Global“ vadovas Fabrice’as Pothier.
Pasak jo, pats faktas, kad Vašingtonas pasirinko vienas šalis, o kitas paliko už durų, siunčia pavojingą signalą apie galimus „mėgstamiausių“ sąjungininkų sąrašus. Jis pabrėžė, kad mažesni formatai NATO ar kitose organizacijose nėra neįprasti, tačiau šiuo atveju problema gali būti politinis kontekstas ir sprendimų pasekmės.
NATO 3.0 ir didesnė našta Europai
Diskusijos vyksta tuo metu, kai Vašingtonas vis garsiau ragina Europą prisiimti didesnę atsakomybę už konvencinę žemyno gynybą. Pastaraisiais metais NATO viduje vis dažniau aptariama kryptis, kai europiečiai turėtų greičiau plėsti savo pajėgumus, o JAV daugiau dėmesio skirtų kitoms strateginėms kryptims.
Ekspertų vertinimu, tai reikštų ne tik didesnes gynybos išlaidas, bet ir realių pajėgumų didinimą: oro gynybą, šaudmenų atsargas, logistiką, karių rengimą, žvalgybą ir karinį mobilumą. Būtent šių sričių trūkumai, išryškėję Rusijos karo Ukrainoje fone, tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Europai daromas spaudimas veikti greičiau.
NATO pareigūnai viešai linkę mažinti atskiro JAV vadovaujamo pogrupio reikšmę ir pabrėžia, kad sąjungininkai dažnai tariasi įvairiais mažesniais formatais. Vis dėlto kritikai teigia, kad skirtingi „vidiniai ratai“ gali peraugti į politinę hierarchiją, kur vienoms šalims suteikiama daugiau dėmesio ir garantijų nei kitoms.
Baltijos šalys liko nuošalyje
Ypač daug klausimų kelia Baltijos valstybių nebuvimas, nes jos yra NATO rytinio flango priešakinėje linijoje ir tarp aktyviausiai į gynybą investuojančių šalių pagal bendrojo vidaus produkto dalį. Regionas taip pat nuolat susiduria su hibridinėmis grėsmėmis, įskaitant sabotažo incidentus ir oro erdvės pažeidimų riziką.
Šiame kontekste bet koks signalas, kad Baltijos šalys stumiamos į antrą planą, gali turėti ne tik politinį, bet ir atgrasymo poveikį silpninantį efektą. Ekspertai pabrėžia, kad NATO atgrasymas remiasi aiškia žinute apie kolektyvinę gynybą, o ne skirtingais įsipareigojimų „lygiais“.
Pranešama, kad Lietuva yra pakvietusi E. Colby atvykti į regioną ir situaciją pamatyti iš arti. Tikimasi, kad tokie vizitai padeda tiksliau įvertinti fronto valstybių grėsmių aplinką ir mažina riziką, jog sprendimai bus priimami remiantis skirtingomis grėsmės interpretacijomis.
„Mes sakome tai, ką matome“, – sakė Baltijos šalių diplomatas.
Diplomatas pridūrė, kad Maskva turi aiškiai suprasti hibridinių veiksmų kainą, o atsakas turi būti pakankamai skausmingas, kad veiktų kaip atgrasymo priemonė. Tuo pat metu dalis analitikų teigia, kad bet kokie nesutarimai dėl tono ar derybinių pastangų Ukrainos karo klausimu neturėtų virsti atskirų sąjungininkų izoliacija.
Kol kas viešai nėra paskelbta, ar šis formatas taps reguliariu ir ar į jį ateityje bus įtrauktos nepakviestos NATO narės. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad susitikimo sudėtis tapo dar vienu testu Aljansui, bandančiam suderinti JAV strateginius prioritetus, Europos gynybos stiprinimą ir vieningą atgrasymą rytiniame flange.