1147 metais Prancūzijos karalienė Eleanora Akvitaniškė kartu su vyru karaliumi Liudviku VII išsiruošė į Antrąjį kryžiaus žygį – sprendimą, kuris tuo metu buvo itin neįprastas valdovei. Jos dalyvavimas iš karto tapo apkalbų ir kritikos objektu, o vėliau virto legendomis apie karalienę, esą jojusią kaip „amazonė“ ir laužiusia to meto normas.
Kaip rašoma portale „The Collector“, Eleanoros elgesį amžininkai vertino itin griežtai: ją kaltino esą žygis virtęs nuodėmių ir nederamo elgesio židiniu. Tokį požiūrį kurstė ir tai, kad Eleanora tapo pavyzdžiu kitoms kilmingoms moterims, kurios ryžosi keliauti kartu su vyrais, taip padidindamos ne kovotojų skaičių ir apsunkindamos žygio logistiką.
Situaciją dar labiau komplikavo karalienės palyda ir bagažas – viduramžių karalienės nekeliavo lengvai, o Eleanora siekė demonstruoti savo statusą bei turtą. Tuo pat metu kryžiaus žygiuose buvo tikimasi pamaldumo ir atgailos, tad bet kas, kas atrodė kaip prabanga ar „žemiški malonumai“, provokavo pasmerkimą.
Eleanoros įvaizdį iki šiol veikia vienas ryškus epizodas, siejamas su prancūzų kariuomenės atvykimu į Konstantinopolį 1147 metų spalį. Bizantijos autorius Niketas Choniatės, rašęs praėjus maždaug 50 metų, mini prancūzų palydoje buvusias moteris, jojusias „vyriškai“, su ietimis ir ginklais, tačiau tiesiogiai neįvardija, kad tarp jų buvo pati Eleanora.
„Amazonės“ istorija ir jos spragos
Choniatės tekstas tapo dažnai cituojamu šaltiniu, padėjusiu įsitvirtinti pasakojimui apie Eleanorą kaip karišką, „amazonę“ primenančią karalienę. Vis dėlto pats autorius nebuvo įvykių liudininkas, o jo pasakojimo nepatvirtina kiti to meto šaltiniai.
Dėl to istorikai šį epizodą vertina atsargiai: jis galėjo atspindėti Bizantijos požiūrį į „frankų“ perteklių ir barbariškumą, o ne tiksliai aprašyti konkrečios karalienės elgesį. Be to, Choniatės kūrė savo pasakojimą jau po to, kai kryžiaus žygių tema Bizantijoje įgijo itin skaudų atspalvį.
Antiochija: skandalas ar politinis konfliktas?
1148 metų kovą prancūzų žygio dalyviai pasiekė Antiochiją, kurią valdė Eleanoros dėdė Raimondas Puatjė. Eleanorai tai buvo proga susitikti giminaitį ir kalbėti gimtąja oksitanų kalba – ją ji Prancūzijos dvare, tikėtina, girdėdavo retai.
Eleanoros laikas Antiochijoje netruko tapti skandalo šaltiniu: amžininkai ėmė skleisti kalbas apie galimą romaną su Raimondu. Vienas vėlesnių autorių Vilhelmas Tyras, rašęs praėjus keliems dešimtmečiams, Eleanorą apibūdino itin nepalankiai ir kaltino neištikimybe.
Tačiau straipsnyje pabrėžiama, kad tokie pasakojimai galėjo užgožti politinę įtampą. Eleanora buvo turtinga paveldėtoja su savo įtaka ir palyda, o jos pozicija galėjo būti susijusi su bandymu paveikti žygio kryptį Raimondo ambicijoms palankia linkme.
Skyrybų grėsmė ir nesėkminga Damasko apgultis
Liudvikas VII norėjo vykti tiesiai į Jeruzalę ir atmetė Raimondo siūlymą pulti Alepą. Konfliktas paaštrėjo tiek, kad Eleanora, pasak pasakojimo, grasino siekti santuokos panaikinimo, remdamasi tuo, jog su vyru yra giminės – tokia priežastis viduramžiais bažnytinėje teisėje buvo naudojama neretai.
Nors Liudvikas iš pradžių, regis, svarstė tokią galimybę, galiausiai jis atsisakė – Eleanoros finansinė ir karinė parama buvo reikšminga tęsiant kampaniją. Vis dėlto įtampa neišnyko ir, net pasiekus Jeruzalę, karališkosios poros santykiai liko trapūs.
Po sprendimų Akro susirinkime kryžiuočių taikiniu tapo Damaskas. 1148 metų liepą prasidėjusi apgultis baigėsi nesėkme: pakeitus puolimo kryptį ir atsisakius geriau aprūpintos pozicijos, kariuomenė susidūrė su maisto ir vandens stygiumi, o netrukus buvo priversta trauktis.
Pralaimėjimas skatino ieškoti kaltųjų, ir dalis kritikų žvilgsnį nukreipė į Eleanorą – esą jos buvimas ir tariamas nederamas elgesys rodė dievišką nepritarimą žygiui. Kiti aiškinimai buvo žemiškesni: minimi konfliktai tarp lyderių ir prasti strateginiai sprendimai.
Eleanora ir Liudvikas iš Šventosios Žemės išvyko 1149 metų balandį, o kelionėje į Vakarus esą plaukė atskirais laivais. Galiausiai popiežius Eugenijus III bandė sutaikyti sutuoktinius ir kuriam laikui užkirto kelią skyryboms, tačiau tai santuokos neišgelbėjo.
1152 metų kovą bažnytinė taryba santuoką panaikino. Netrukus Eleanora, tapusi laisva ir itin geidžiama nuotaka, ištekėjo už Henriko Anžu – būsimo Anglijos karaliaus Henriko II – ir taip prisidėjo prie Plantagenetų dinastijos iškilimo.