Geofizikiniai tyrimai pietų Italijoje esančioje vadinamojoje Veneros oloje atskleidė netikėtų požymių, rodančių galimai iki šiol nežinomas tuštumas po žeme. Anomalijas užfiksavo Maltos universiteto ir Italijos Nacionalinės tyrimų tarybos mokslininkai, taikę neinvazinius metodus.
Vietoj įprastų archeologinių kasinėjimų tyrėjai rinkosi technologijas, leidžiančias „pažvelgti“ į gruntą jo nejudinant. Buvo pasitelktas georadaras ir elektrinės varžos tomografija, o gauti signalai kai kuriose zonose aiškiai skyrėsi nuo aplinkinio pagrindo savybių.
Anomalijų išsidėstymas leidžia įtarti, kad šalia žinomos olos dalies gali būti papildomų ertmių, o dalis jų galimai jungiasi su pagrindine kamera. Vis dėlto šiame etape tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekviena anomalija privalo reikšti naują urvą ar patalpą, nes panašius signalus kartais sukuria ir kitokios geologinės struktūros.
Veneros ola plačiai aptarinėjama ne vien dėl galimų naujų erdvių, bet ir dėl išskirtinio archeologinio paveldo. Ji pavadinta dėl dviejų nedidelių figūrėlių, išdrožtų iš gyvūno kaulo ir vaizduojančių moters siluetą; didesnė jų siekia apie 9 centimetrus, mažesnė yra kiek ilgesnė nei 6 centimetrai.
Tokio tipo vadinamosios Veneros figūrėlės aptinkamos įvairiose Europos vietose, tačiau jų prasmė iki šiol nėra vienareikšmiškai paaiškinta. Mokslinėje literatūroje jos siejamos su vaisingumo simbolika, tikėjimo praktikomis, socialiniu statusu ar to meto estetikos normomis, o pietų Italijos radiniai išsiskiria skirtingų regionų meninių tradicijų sąveika.
Dar senesni to paties komplekso pėdsakai liudija ir neandertaliečių buvimą, todėl vietovė laikoma svarbia ilgalaikės žmonių veiklos priešistorėje chronologijai. Mokslininkai pažymi, kad panašūs atvejai jau yra pasitvirtinę kitur: 2021 metais Gibraltare, Gorhamo urvų komplekse, buvo aptikta anksčiau paslėpta maždaug 13 metrų ilgio kamera.
Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar Veneros oloje fiksuotos anomalijos iš tiesų slepia naujas kameras ir ar jose gali būti išlikę archeologinių sluoksnių. Jei spėjimai pasitvirtintų, tai galėtų suteikti naujų duomenų apie žmonių gyvenimą pietų Europoje prieš dešimtis tūkstančių metų, ypač ten, kur kiekvienas nepažeistas sluoksnis turi itin didelę mokslinę vertę.