Šildymas infraraudonaisiais spinduliais vis dažniau pristatomas kaip greitas ir estetiškas būdas sukurti komfortą namuose: vietoj radiatorių siūlomi ploni sieniniai ar lubiniai paneliai, o šiluma juntama beveik iškart. Tačiau tai nėra stebuklinga technologija, kuri automatiškai sumažina sąskaitas – jos sėkmę labiausiai lemia pastato šiluminė izoliacija ir realūs elektros tarifai.
Skirtingai nei tradicinės vandens sistemos ar radiatoriai, kurie šildo orą ir sukelia jo cirkuliaciją, infraraudonieji spinduliai pirmiausia šildo paviršius: žmogaus kūną, sienas, grindis, baldus. Įšilę paviršiai vėliau pamažu atiduoda šilumą patalpai, todėl pojūtis dažnai apibūdinamas kaip saulės šiluma vėsią dieną.
Ką būtina žinoti prieš perkant?
Esminis tokio šildymo ribojimas – tai elektrinis šildymas, kurio naudingumo koeficientas iš esmės yra apie 1: kiek kilovatvalandžių elektros suvartojama, tiek šilumos ir pagaminama. Dėl to prastai apšiltintame name, kur šiluma greitai išeina per sienas, stogą ar nesandarius langus, sistema gali veikti beveik nuolat ir generuoti dideles sąskaitas.
Priešingas scenarijus – sandarus, gerai apšiltintas A ar aukštesnės klasės būstas, kuriam reikia mažiau energijos šildymui. Tokiu atveju infraraudonieji paneliai gali tapti patogiu sprendimu, ypač kai šildoma zoniniu principu ir temperatūra valdoma termostatais pagal atskiras patalpas.
„Ši technologija atsiperka tik tada, kai pastatas sulaiko šilumą: pirmiausia verta investuoti į izoliaciją, o tik tada rinktis šildymo tipą“, – sako energetinio efektyvumo ekspertai, vertinantys pastatų renovacijos projektus.
Privalumai ir trūkumai realiame gyvenime
Vienas dažniausiai minimų privalumų – mažesnė oro cirkuliacija, todėl patalpoje mažiau skraido dulkės, o šiluma juntama greitai. Taip pat nereikia katilinės, kamino ar vamzdynų, todėl įrengimas paprastai būna paprastesnis nei vandens šildymo sistemų.
Vis dėlto yra ir praktinių minusų: infraraudonieji spinduliai veikia tiesioginio matomumo principu, todėl dideli baldai ar storos užuolaidos gali sukurti vadinamąjį šešėlio efektą. Be to, išjungus sistemą, patalpa gali atvėsti greičiau nei turint didesnę šiluminę akumuliaciją, pavyzdžiui, vandeniu šildomas grindis.
Dar vienas svarbus aspektas – karštas vanduo. Infraraudonųjų spindulių šildymas pats savaime jo neparuoš, todėl dažniausiai reikia atskiro sprendimo, pavyzdžiui, elektrinio vandens šildytuvo ar kitos sistemos.
Kur infraraudonieji spinduliai labiausiai pasiteisina?
Dažniausiai ši technologija gerai veikia ten, kur svarbiausia greitai sušildyti konkrečią zoną: sodybose, sezoniniuose nameliuose, rečiau naudojamuose kambariuose ar darbo erdvėse. Tokiose situacijose pranašumas tas, kad nereikia ilgai laukti, kol įšils visa sistema ir cirkuliuos šiltas vanduo.
Ilgalaikiam pagrindiniam šildymui sprendimas racionaliausias moderniuose, sandariuose namuose, ypač jei dalį elektros galima pasigaminti vietoje. Tačiau senesniuose, neapšiltintuose pastatuose pirmas žingsnis paprastai turėtų būti šilumos nuostolių mažinimas, nes priešingu atveju net ir modernus šildymo būdas sąskaitų nesumažins.