Kinijos tyrėjai pristatė ilgalaikę sunkios kovos mašinos raidos viziją, kurioje pagrindiniu veiksniu tampa ne tik šarvai ar patrankos kalibras, bet ir energija. Technologinį kelią siūlo Inner Mongolia First Machinery Group kartu su Beijing Institute of Technology, o jis apima sprendimus iki 2045 metų ir vėliau.
Ši koncepcija nėra paruoštas konkretaus tanko projektas, o veikiau gairės, kokios energijos kaupimo ir ginkluotės technologijos galėtų atsirasti per kelis dešimtmečius. Ekspertai pabrėžia, kad moderni šarvuota technika vis labiau remiasi elektra, kuri maitina jutiklius, ryšius, aktyvios apsaugos sistemas, optiką ir elektroninę kovą.
Pirmi du etapai iki 2045 metų
Pirmajame etape, numatomame iki 2035 metų, minima apie 1 500 arklio galių dyzelinė jėgainė, papildyta superkondensatoriais ir smagračiais. Tokia schema būtų skirta tiekti energiją ir elektromagnetiniam pabūklui, kurio energija įvardijama apie 10 megadžaulių, o teorinis nuotolis siektų apie 150 kilometrų.
Antrajame etape, apimančiame 2035–2045 metų laikotarpį, dyzelio galia augtų iki maždaug 2 000 arklio galių. Taip pat numatoma apie 5 tonas pažangių energijos kaupiklių, o elektromagnetinio pabūklo parametrai vizijoje didėtų iki maždaug 20 megadžaulių ir apie 300 kilometrų teorinio nuotolio.
Po 2045 metų: reaktorius ir 450 km teorija
Trečiasis etapas, kuris įvardijamas kaip galimas po 2045 metų, siejamas su itin kompaktišku reaktoriumi, aušinamu švino ir bismuto lydiniu. Koncepcijoje minimas apie 10 megavatų šiluminės galios reaktorius, telpantis maždaug 2 kubinių metrų tūryje, su iki 3 tonų sveriančiomis apsaugomis ir bent penkerių metų kuro resursu.
Tokiu atveju elektromagnetinio pabūklo energija vizijoje pasiektų apie 50 megadžaulių, o sviedinio greitis būtų apie 3,5 kilometro per sekundę. Teoriškai teigiama, kad tai leistų smogti taikiniams iki 450 kilometrų atstumu, tačiau tokie skaičiai labiau primena fizikos galimybių ribų paiešką, o ne artimiausio meto kovinę realybę.
Kodėl tai gali likti tik vizija
Didžiausias railgun tipo sprendimų iššūkis yra ne vien energijos šaltinis, o gebėjimas per itin trumpą laiką atiduoti milžinišką impulsą. Net jei reaktorius užtikrintų stabilų energijos tiekimą, vis tiek reikėtų didžiulės energijos talpyklos, galios elektronikos ir patikimų komponentų, atlaikančių ekstremalias apkrovas.
Praktiką riboja ir inžinerija: į maždaug 60 tonų platformą reikėtų sutalpinti įgulą ar autonomines valdymo sistemas, šarvus, ginkluotę, aušinimą, energijos kaupiklius ir reaktoriaus apsaugas. Be to, net ir vadinamasis beveik neribotas nuvažiuojamas atstumas neišspręstų amunicijos papildymo, remonto bei įgulos nuovargio klausimų.
Analitikai pažymi, kad tokios idėjos vertingiausios kaip signalas apie kryptį: ateities šarvuotos platformos gali virsti energijos mazgais, kurie maitina radarus, elektroninę kovą, lazerius ar mikrobangų ginkluotę. Vis dažniau svarstoma, kad didžiausią prasmę tokios schemos įgytų bepilotėse ar mišrių įgulų sistemose, kur rizika žmonėms mažinama, o energijos poreikiai tik auga.