Tag: Elektros srovė

  • Sukurta vienos molekulės elektrinė „Archimedo sraigė“: srovė gali išaugti iki 100 kartų

    Daugiau nei prieš 2 000 metų Archimedas sugalvojo sraigtinį mechanizmą vandeniui kelti, o dabar mokslininkai jo idėją perkėlė į molekulinį lygį: sukonstruotas elektrinis variklis, kurio judanti dalis – viena molekulė.

    Vietoje vandens čia „pumpuojami“ elektronai: per spiralės formos molekulę tekanti elektros srovė priverčia ją suktis, o sukimosi metu elektrai atsiveria laidumui palankesnės padėtys – dėl to srovė gali padidėti net iki šimto kartų.

    Šis sprendimas išsiskiria tuo, kad molekulės sukimosi kryptį galima paprastai pakeisti keičiant elektros srovės kryptį. Be to, variklis veikia tarp dviejų nejudančių elektrodų, o judėjimas tiesiogiai keičia laidumą.

    Tyrėjai mano, kad toks principas ateityje gali praversti kuriant molekulinio mastelio elektroninius jungiklius, kuriuose vienos molekulės judesys valdytų, kiek elektros teka grandine.

    Kaip priversti suktis vieną molekulę

    Archimedo sraigtas veikia sukdamas spiralę, kuri stumia vandenį aukštyn. Šiame eksperimente mokslininkai pasiskolino spiralės geometriją, tik vietoje vandens panaudojo elektronų srautą.

    Kopenhagos universiteto komanda, vadovaujama chemiko Michaelio Pittelkow, susintetino spiralės formos organinę molekulę – heliceną. Jos galuose esantys sieros atomai leidžia prisitvirtinti prie aukso, todėl molekulę galima „pakabinti“ tarp itin plonų auksinių elektrodų.

    Weizmanno mokslo institute Izraelyje tyrėjai tokius molekulinius įrenginius surinko ir atšaldė iki 4,2 laipsnio virš absoliutaus nulio. Įjungus elektrą, srovė netekėjo tolygiai – ji kilo ir krito pasikartojančiu ritmu, o tai rodė, kad molekulė po truputį keičia padėtį, pereidama į būsenas, kuriose laidumas skiriasi.

    Pakeitus įtampą, pasikeitė ir „šuolių“ seka – tai buvo ženklas, kad molekulė pradėjo suktis priešinga kryptimi. Kitaip tariant, kryptį pavyko valdyti vien elektros parametrais.

    Kodėl sukantis laidumas šokteli iki 100 kartų

    Esant mažesnėms įtampoms molekulė, panašu, sukasi žingsniais – trumpam stabilizuojasi tam tikrose padėtyse. Tačiau viršijus tam tikrą ribą srovė staiga išauga, kai kuriais atvejais – iki šimto kartų.

    Kvantinės mechanikos skaičiavimai, kuriuos atliko Augsburgo universiteto ir kitų institucijų mokslininkai, rodo, kad šuolis gali būti susijęs su perėjimu nuo žingsninio judėjimo prie tolydesnio sukimosi. Sukdamasi molekulė praeina per konfigūracijas, kuriose elektronams lengviau „pereiti“ tarp auksinių elektrodų, todėl ji tampa geresniu laidininku būtent judėdama.

    „Netikėta tai, kad būtent tos padėtys, kurių molekulė vengia būdama ramybės būsenoje, geriausiai praleidžia elektrą. Tik sukimasis padaro šias padėtis pasiekiamas“, – sakė Augsburgo universiteto doktorantas León Martin.

    Tyrėjai taip pat parodė, kad galima reguliuoti, kada įvyksta šis laidumo šuolis: pakanka auksinius elektrodus priartinti ar nutolinti mažiau nei dešimtąją nanometro dalį. Taip spiralė šiek tiek suspaudžiama arba ištęsiama, o kartu kinta ir srovė, reikalinga spartesniam judėjimui.

    Kuo šis variklis skiriasi nuo ankstesnių

    Elektriškai valdomi molekuliniai varikliai buvo kuriami ir anksčiau, tačiau ankstesniuose sprendimuose dažnai remtasi paviršiais ir skenuojančio mikroskopo antgaliais, kurie „pastumdavo“ molekules. Šįkart molekulė veikia tarp fiksuotų elektrodų, o sukimosi kontrolė pasiekiama elektros srove.

    Svarbu ir tai, kad srovės šuolis, anot kompiuterinių modelių, nepaaiškinamas paprastu „elektronų pumpavimu“ taip, kaip Archimedo sraigtas pumpuoja vandenį – šis efektas per mažas, kad paaiškintų stebėtus pokyčius. Esminis veiksnys yra tai, kad sukimosi metu pakinta elektronų pralaidumas per pačią molekulę.

    Palyginimui mokslininkai išbandė panašią, tik tiesią molekulę: ji neparodė nei cikliškų elektrinių signalų, nei ryškaus laidumo padidėjimo. Nauji rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

  • Kodėl paukščių ant laidų nenutrenkia elektra: paprastas paaiškinimas ir kada visgi kyla pavojus

    Paukščiai, ramiai tupintys ant elektros laidų, daugeliui atrodo tarsi „apsaugoti“ nuo srovės. Iš tiesų čia veikia ne ypatinga paukščių anatomija, o elementarios elektros taisyklės: srovė teka tik tada, kai atsiranda įtampos skirtumas.

    Elektros srovė yra krūvio judėjimas laidininku, o ji „pasirenka“ kelią, kuriuo lengviausia tekėti. Kad srovė pereitų per kūną, jis turi atsidurti tarp dviejų skirtingos įtampos taškų ir uždaryti grandinę.

    Kai paukštis abiem kojomis liečia tą patį laidą, abi jo kojos yra praktiškai tame pačiame elektriniame potenciale. Įtampos skirtumas tarp kojų būna labai mažas, todėl per paukščio kūną beveik nėra „varomosios jėgos“, kuri priverstų srovę tekėti.

    Tokiu atveju elektra ir toliau teka pačiu laidu, nes jis yra geras laidininkas, o paukščio kūnas nėra „patogesnis“ kelias. Paukštis taip pat neliečia žemės, todėl nesukuria tiesioginio kelio srovei nutekėti į žemę.

    Pavojus atsiranda tada, kai paukštis vienu metu paliečia du skirtingos įtampos taškus. Taip nutinka, jei jis viena koja atsiremia į laidą, o kita paliečia kitą laidą arba įžemintą konstrukciją, pavyzdžiui, stulpą ar skersinį.

    Didžiausia rizika kyla didesniems paukščiams, nes jų sparnų mostas ar kūno dydis lengviau „pasiekia“ antrą laidą ar metalinę atramos dalį. Dėl šios priežasties elektros tinkluose naudojami įvairūs sprendimai, mažinantys trumpų sujungimų tikimybę: izoliatoriai, apsauginiai gaubtai ir atbaidymo priemonės ant atramų.

    Žmogus dažniausiai gauna smūgį, kai paliečia laidą būdamas ant žemės ar kitos laidžios dangos. Tuomet kūnas tampa grandinės dalimi tarp aukštesnės įtampos taško ir žemės, todėl srovė gali tekėti per audinius, sukeldama sunkius sužalojimus.

    Net ir trumpas kontaktas gali būti pavojingas, nes lemiamas veiksnys yra ne tik įtampa, bet ir per kūną tekanti srovė bei kontakto sąlygos. Todėl elektros įrenginių ir oro linijų artumoje saugos taisyklės galioja nepriklausomai nuo to, kaip „saugiai“ atrodo laidai iš šalies.