Treniruotės su EMS, arba elektrine raumenų stimuliacija, Lietuvoje ir Europoje sparčiai populiarėja dėl vieno pažado: per maždaug 20 minučių atlikti tai, kam sporto salėje prireiktų gerokai daugiau laiko. Praktikoje žmogus apsivelka liemenę ar kostiumą su elektrodais, o treneriui prižiūrint daro paprastus pratimus, kai impulsai sukelia papildomus raumenų susitraukimus.
Svarbu suprasti, kad tai nėra treniruotė be pastangų. Judesiai išlieka realūs, tik raumenys dirba intensyviau, nes susitraukimai provokuojami ir elektriniu dirgikliu, todėl krūvis gali būti didelis net su nedideliu svoriu ar visai be jo.
Kas iš tiesų pagrįsta moksliškai
Elektrinė raumenų stimuliacija daug metų naudojama medicinoje ir reabilitacijoje, pavyzdžiui, kai po traumų, operacijų ar neurologinių sutrikimų žmogui sunku aktyvuoti raumenis. Vėliau tas pats principas buvo pritaikytas vadinamajam viso kūno WB-EMS formatui, siūlomam sporto studijose.
Moksliniai tyrimai rodo, kad WB-EMS gali didinti raumenų masę, jėgą ir galią, ypač kai tai derinama su struktūruotais pratimais. Tačiau riebalų mažinimo rezultatai yra nevienodi, o greitų kūno pokyčių pažadai dažnai priklauso ne nuo pačios technologijos, o nuo mitybos, bendro fizinio aktyvumo ir treniruočių tęstinumo.
Pastaraisiais metais publikuotuose tyrimuose, kuriuose lyginamos panašaus laikotarpio programos, klasikinis jėgos treningas neretai lenkė EMS pagal jėgos didėjimą ir kūno riebalų dalies mažėjimą. EMS dažniausiai laimi kitu argumentu: laiko taupymu, kai treniruotė suplanuota atsakingai ir atliekama reguliariai.
Įspėjimai dėl saugumo ir rizikų
Didžiausia EMS paradokso dalis ta, kad trumpa sesija gali tapti itin stipriu dirgikliu raumenims. Medicininėje literatūroje aprašomi atvejai, kai po intensyvios pirmosios WB-EMS treniruotės pasireiškė rabdomiolizė, tai yra pavojingas raumenų irimo procesas, galintis pakenkti inkstams.
„Pirmoji treniruotė neturi būti bandymas patikrinti, kiek galima ištverti, nes per didelis intensyvumas gali sukelti rimtų komplikacijų“, – pabrėžia gydytojai ir sporto medicinos ekspertai, vertinantys su EMS siejamas rizikas.
Tarptautinėse saugumo rekomendacijose akcentuojamas adaptacijos laikotarpis, kai intensyvumas didinamas palaipsniui, o tarp intensyvesnių sesijų paliekamos kelių dienų pertraukos. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie ilgai nesportavo, grįžta po pertraukos ar nori greito rezultato.
Kam tinka ir kada geriau atsisakyti
EMS gali būti patrauklus pasirinkimas tiems, kurie dėl laiko stokos ar sąnarių problemų vengia didelių svorių, taip pat daliai vyresnių žmonių, kuriems svarbu palaikyti raumenų masę. Vis dėlto tai nėra reabilitacijos procedūra, todėl prieš pradedant rekomenduojama sveikatos apklausa, o kai kuriais atvejais ir gydytojo konsultacija.
Atsargumo reikalauja širdies ir kraujagyslių ligos, širdies ritmo sutrikimai, epilepsija, ūmios infekcijos, neseniai atliktos operacijos, taip pat implantuoti elektroniniai prietaisai. Komerciniame WB-EMS dažnai minimas ir nėštumas kaip kontraindikacija, o esant lėtinėms ligoms sprendimas turėtų būti individualus.
Reguliuotojai atkreipia dėmesį ir į kitus galimus nepageidaujamus reiškinius, pavyzdžiui, odos sudirginimą, skausmą, nudegimus ar trikdžius implantuotiems prietaisams. Dėl to esminė sąlyga yra patikima įranga, aiškus krūvio valdymas ir nuolatinė trenerio priežiūra visos sesijos metu.
Galutinis verdiktas paprastas: EMS gali papildyti fizinį aktyvumą, bet nepakeičia įprasto judėjimo, ištvermės treniruočių ir mitybos. Jei renkatės šį formatą, saugiausia strategija yra lėtas startas, saikingas intensyvumas ir ilgalaikis planas, o ne bandymas pasiekti rezultatą per kelias treniruotes.