CP v2

Tag: Elniena

  • Šiaurės virtuvės hitas: ši liesa mėsa beveik be riebalų, bet skonis nustebina

    Elnių mėsa dažniausiai siejama su šiaurės virtuve ir regionais, kur ją nuo seno valgydavo kaip svarbų baltymų šaltinį. Skandinavijoje ir Laplandijoje ji ruošiama įvairiai, tačiau namų virtuvėje dažniausiai pakanka paprastos taisyklės: mažai riebalų turinčią mėsą reikia kepti trumpai, kad neišsausėtų.

    Ši mėsa išsiskiria itin mažu riebalų kiekiu ir didesne baltymų dalimi, todėl ją mėgsta ieškantys liesesnių alternatyvų. Priklausomai nuo skerdenos dalies, 100 gramų gali turėti apie 1,8 gramo riebalų ir daugiau nei 22 gramus baltymų, todėl per ilga kaitra greitai atima sultingumą.

    Mitybos požiūriu elniena dažnai minima kaip geležies ir seleno šaltinis. Geležis svarbi normaliai deguonies pernašai organizme, o selenas prisideda prie ląstelių apsaugos nuo oksidacinio streso, todėl šios maistinės medžiagos dažnai akcentuojamos vertinant liesą raudoną mėsą.

    Skonis priklauso nuo sąlygų

    Elnienos skonis paprastai yra ryškesnis nei veršienos, bet dažnai švelnesnis už intensyvesnės laukinės žvėrienos. Aromatas ir tekstūra gali gerokai skirtis, nes daug lemia gyvūnų mityba, laikymo sąlygos ir pasirinkta mėsos dalis.

    Dėl mažo riebalų kiekio ši mėsa jautresnė kulinarinėms klaidoms, todėl ruošiant svarbu ne tik kepimo laikas, bet ir tinkamas poilsis po kepimo. Tai leidžia sultims tolygiau pasiskirstyti ir išlaikyti minkštumą.

    Kaip kepti, kad neišsausėtų

    Vienas patikimiausių būdų yra trumpai kepti kepsnius. Mėsą verta išimti iš šaldytuvo maždaug 30 minučių prieš kepimą, nusausinti ir pagardinti tik prieš dedant ant gerai įkaitintos keptuvės.

    Maždaug 2 centimetrų storio gabalėliui dažniausiai pakanka 2–3 minučių iš kiekvienos pusės, o tuomet kelių minučių poilsio pridengus laisvai uždėta folija. Ilgas kepimas ar troškinimas be papildomų riebalų ir skysčių dažniau baigiasi sausa tekstūra.

    Tinkami priedai ir padažai

    Elnienai ypač tinka priedai, kurie subalansuoja jos charakterį saldžiarūgšte nata. Dažnai pasirenkami bruknių ar spanguolių padažai, taip pat kepti burokėliai, bulvės ar saliero tyrė.

    Skonį sustiprina ir prieskoniai, siejami su žvėriena, pavyzdžiui, rozmarinas bei kadagys, o nedidelis sviesto kiekis gali padėti išlaikyti švelnesnę tekstūrą. Trumpa terminė apdorojimo technika išlieka svarbiausia taisyklė, jei norisi sultingo rezultato.

  • Italijos turguje nusipirkau netikėtą dešrą: šios mėsos Lietuvoje beveik nevalgome

    Kelionės po Pietų Tirolį metu užsukome į Bolzano miesto turgų, kur vietiniai perka ne suvenyrus, o vakarienės ingredientus. Čia kasdien susitinka itališka ir vokiška kultūra, o prekystaliai lūžta nuo sūrių, vytintų mėsos gaminių ir kalnų žolelių.

    Mūsų bazė buvo ūkis „Pfösslerhof“, priklausantis „Roter Hahn“ agroturizmo tinklui, kuris regione siejamas su vietiniu maistu ir ūkių produkcija. Pusryčiams ragavome šviežios duonos, sūrių, vaisių, o netrukus jau vaikščiojome po miesto centrą ieškodami autentiškų skonių.

    Turgaus vitrinose – kalnų skoniai

    Bolzano turguje gausu ne tik prieskonių ar džiovintų pomidorų, bet ir grybų, džiovintų vaisių, vietinių gėrimų. Pardavėjai dažnai siūlo paragauti, todėl per kelias minutes galima susidaryti įspūdį, kuo gyvena regiono virtuvė.

    Didžiausią įspūdį paliko mėsos gaminiai, kurių tradicijos čia formavosi tarp dviejų pasaulių. Pietų Tirolyje paplitęs derinys, kai mėsa lengvai parūkoma, o vėliau brandinama ir vytinama kalnų ore, todėl skonis tampa sodrus, bet ne per sunkus.

    Netikėtas pirkinys – elnienos saliamis

    Tarp klasikinių produktų, tokių kaip „Speck Alto Adige IGP“ ar kietesnės rūkytos dešrelės, akis užkliuvo už neįprastesnio varianto. Pardavėjas pasiūlė paragauti saliamio su elniena, o šis pasirinkimas tapo pagrindine lauktuvių žvaigžde.

    Už du vietinės įmonės gaminius sumokėjome 21 eurą. Kaina nėra maža, tačiau brandintų gaminių kokybė ir skonis ją pateisina, ypač jei ieškote to, ko įprastame prekybos centre dažniausiai nerastumėte.

    Elnienos saliamis pasirodė ryškaus, aiškiai atpažįstamo žvėrienos skonio, su subtilia kadagio nata. Jis nėra riebus, greičiau tvirtas ir mėsingas, todėl geriausiai atsiskleidžia pjaustant labai plonais griežinėliais.

    Dar vienas atradimas – nugarinė kalnų žolelėse

    Antrasis pirkinys buvo nugarinė, apvoliota džiovintose kalnų žolelėse, kur prieskoniai sudaro storą aromatingą plutą. Skonis švelnesnis nei saliamio, sūrumas saikingas, o žolelės suteikia aiškų, bet neįkyrų charakterį.

    Maloniai nustebino ir tekstūra: gaminį lengva plonai supjaustyti net be specialios pjaustyklės. Tokia mėsa tinka tiek vienai riekeliai su duona, tiek vaišių lentelei su sūriais ir vaisiais.

    Praktiškas privalumas keliaujantiems yra tai, kad brandinti gaminiai dažnai būna vakuumuoti ir trumpam gali keliauti be šaldytuvo. Grįžus namo, jie tampa patogiu būdu pasidalinti kelionės įspūdžiais per skonį, ypač kai norisi kažko retesnio nei įprasta kiauliena ar vištiena.