1588 metais pralaimėjusi Ispanų Armada sudaužė Ispanijos „nenugalimumo“ mitą ir tapo lūžio tašku Europos politikoje. Nesėkmingas bandymas įsiveržti į Angliją sustiprino Anglijos pozicijas jūrose ir ilgainiui pakeitė galios centrus žemyne.
Kaip rašoma „The Collector“, šis pralaimėjimas nebuvo vienas atskiras mūšis – veikiau visa įvykių grandinė, kurioje susipynė religija, ekonominiai interesai ir to meto didvalstybių ambicijos. Katalikiškoji Ispanija, valdoma karaliaus Pilypo II, metė iššūkį protestantiškai Anglijai, kuriai vadovavo karalienė Elžbieta I.
Konfliktą kurstė ne tik tikėjimo skirtumai. Jūroje brendo ekonominis karas: Anglijos privatininkai, tarp jų ir Francisas Dreikas, puldinėjo Ispanijos lobiais pakrautus laivus, plaukusius iš Amerikos kolonijų. Ispanija tai laikė piratavimu, o Anglija – pelningu būdu silpninti varžovą ir stiprinti savo laivyną.
Įtampą dar labiau padidino 1587 metais įvykdyta Marijos Stiuart egzekucija. Pilypas II tai interpretavo kaip progą nuversti protestantišką valdovę, atkurti Romos katalikų įtaką Anglijoje ir panaudoti galingiausią savo instrumentą – Armadą.
Ambicingas planas ir jūrinės taktikos skirtumai
Armada buvo milžiniška: daugiau kaip 130 laivų gabeno apie 8 000 jūreivių ir beveik 19 000 karių. Planas buvo sudėtingas – laivai turėjo pakilti Lamanšu, susijungti su Nyderlanduose laukusio Parmos kunigaikščio sausumos pajėgomis ir tik tada vykdyti invaziją.
Tačiau Ispanijos karinė jūrinė doktrina jau atrodė pasenusi. Ispanai buvo įpratę priartėti, užkabinti priešo laivą ir kovoti artimoje kovoje, o anglai rėmėsi greitesniais laivais ir ilgesnio nuotolio patrankomis, leidusiomis atakuoti iš toliau bei manevruoti.
Lemiamas susidūrimas prasidėjo 1588 metų liepos 31 dieną Lamanše. Anglų eskadrai, kuriai vadovavo Hovardas iš Efingamo, o tarp vadų buvo ir Francisas Dreikas, pavyko varginti sunkiau judančius ispanų laivus nuolatine ugnimi ir manevrais.
Ugnies laivai prie Kalė ir audrų smūgis
Esminis lūžis įvyko rugpjūčio 7–8 dienomis prie Kalė krantų. Laukdami Parmos kunigaikščio kariuomenės, ispanai sustojo inkarais netvarkingoje rikiuotėje, o anglai pasiuntė aštuonis degančius laivus, prikrautus degių medžiagų.
Kilus panikai, ispanų laivai skubiai nukirto lynus ir mėgino atsitraukti. Šis chaosas suardė rikiuotę ir dar labiau išryškino logistikos problemą – dvi invazijos plano dalys taip ir nesusiderino taip, kaip buvo numatyta.
Traukdamasi aplink Airiją ir Škotiją Armada pateko į smarkias audras, kurios galutinai nusiaubė jau apgadintą flotilę. Trūko atsargų, žmonės badavo, o tūkstančiai žuvo laivams sudužus per audras.
Grįžtant į Ispaniją buvo prarasta daugiau nei pusė laivyno ir beveik 15 000 karių. Nors Anglijos ir Ispanijos karas tęsėsi dar 16 metų, iki 1604 metais pasirašytos Londono sutarties, Armados pralaimėjimas tapo simboliniu smūgiu Ispanijos dominavimo epochai.
Kas pasikeitė Europoje po 1588 metų
Ispanija formaliai dar kurį laiką turėjo didžiausią laivyną, tačiau reputacinis pralaimėjimas buvo didžiulis. Šaliai teko brangiai atkurti laivus, o finansinė našta prisidėjo prie imperijos išsekimo ir lėtino kolonijinę plėtrą.
Anglijai pergalė, nors ir kainavusi nemažai, veikė priešingai: sustiprino Elžbietos I autoritetą ir atvėrė kelią didesnei įtakai jūrose. Ilgainiui tai prisidėjo prie anglų ekspansijos į Šiaurės Ameriką, kur 1607 metais buvo įkurtas Džeimstaunas.
Platesniame kontekste Armados žlugimas sumažino tikimybę, kad didelė Europos dalis bus priverstinai grąžinta į katalikybę. Žemynas vis labiau skilo į katalikiškas ir protestantiškas valstybes, o įtampos vėliau prisidėjo prie Trisdešimties metų karo, vykusio 1618–1648 metais.
Todėl 1588-ieji istorikų dažnai vertinami kaip metai, kai pakrypo senojo Europos galios modelio svarstyklės. Viena nesėkminga invazija tapo įvykiu, kuris paveikė ne tik dvi valstybes, bet ir viso žemyno politinę kryptį.