Tag: Emocinė parama

  • Vyrų tylėjimo kaina: skaičiai Lietuvoje šokiruoja, o kampanija Vilniuje ragina prabilti

    Vyrų tylėjimo kaina: skaičiai Lietuvoje šokiruoja, o kampanija Vilniuje ragina prabilti

    Vyrai Lietuvoje nuo savižudybės miršta gerokai dažniau nei moterys, tačiau pagalbos vis dar ieško rečiau. Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ rugsėjo 7–10 dienomis pradeda socialinę kampaniją „Nesinešk visko vienas“, kviečiančią vyrus atviriau kalbėti apie emocinę savijautą.

    Prie kampanijos prisijungė buvęs krepšininkas Rimantas Kaukėnas, menininkas Algis Kriščiūnas, Vilniaus „Ryto“ žaidėjas Gytis Radzevičius ir Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas Klaudijus Upstas. Organizatorių teigimu, žinomų vyrų pavyzdys padeda mažinti stigmas ir primena, kad sunkumai nėra silpnumo ženklas.

    Skaičiai, už kurių slypi žmonės

    Skelbiama, kad 2025 metais Lietuvoje dėl savižudybės mirė 524 žmonės: 421 vyras ir 103 moterys. Vilniuje tuo pačiu laikotarpiu fiksuotas 61 atvejis, iš jų 54 vyrai ir 7 moterys, todėl kampanija nukreipta į didžiausios rizikos grupę.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbu matyti ne tik statistiką, bet ir realias istorijas. Dažnai krizė bręsta ilgai: žmogus mėnesiais ar metais bando susidoroti vienas, vengia kalbėti su artimaisiais ir kreipiasi pagalbos tik tada, kai jėgų beveik nelieka.

    Kodėl vyrai pagalbos vengia?

    Psichikos sveikatos ekspertai dažnai akcentuoja, kad požiūris į emocijas formuojasi nuo vaikystės. Kai berniukas išmoksta, kad verkti gėda, o sunkumus reikia įveikti pačiam, vėliau pagalbos prašymas gali atrodyti kaip pralaimėjimas.

    Prie to prisideda ir socialiniai lūkesčiai: būti stipriam, neklysti, uždirbti daugiau, „laikyti“ šeimą ir neparodyti pažeidžiamumo. Tokia norma daliai vyrų tampa vidiniu draudimu pripažinti, kad sunku, net kai situacija pavojinga.

    „Savižudybių tema glaudžiai susijusi su priklausomybių problema ir įsitikinimu, kad sunkumus galima nuskandinti alkoholyje. Ilgą laiką vyrams buvo keliami lūkesčiai viską atlaikyti patiems, todėl pagalbos kartais kreipiamasi per vėlai“, – sakė Vilniaus miesto savižudybių prevencijos algoritmo koordinatorė Goda Nausėdaitė.

    Aplinka gali paskatinti arba sustabdyti

    Kampanijos rengėjai pabrėžia, kad pagalbos ieškojimas priklauso ne vien nuo žmogaus valios. Didelę reikšmę turi aplinka: ar šeimoje, draugų rate ir darbovietėje į emocinius sunkumus reaguojama rimtai, ar jie nuvertinami ir paverčiami pašaipa.

    Vilniaus gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad daugeliui vyrų svarbi privatumo galimybė kreipiantis pagalbos, o artimųjų palaikymas gali tapti lemiamu postūmiu. Taip pat reikšmingi kitų vyrų pavyzdžiai, kai viešai pripažįstama, kad pagalba buvo reikalinga ir naudinga.

    „Kartais žmogus ilgai bando tvarkytis vienas, nesidalija su artimaisiais ir nesikreipia pagalbos. Todėl svarbu kalbėti ne tik apie tai, kur kreiptis, bet ir kas trukdo žengti pirmą žingsnį“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė.

    Kampanija „Nesinešk visko vienas“ primena paprastą principą: išeitis yra, o pagalba gali būti skirtinga. Vienam svarbiausias atviras pokalbis su draugu ar šeimos nariu, kitam reikalinga profesionali psichologo pagalba, dar kitam padeda struktūruota dienotvarkė, fizinis aktyvumas ar bendruomenė.

    „Vilnius sveikiau“ skelbia, kad vilniečiams teikiamos nemokamos individualios psichologo konsultacijos, o artimojo netektį po savižudybės patyrusiems žmonėms siūloma ilgalaikė emocinė parama savitarpio pagalbos grupėje. Specialistai ragina nelaukti, kol taps per sunku, ir kalbėtis anksčiau, nei krizė įsisenėja.

  • Paguodos spąstai: ką sakyti lėtine liga sergančiam, kad tikrai padėtumėte, o ne įskaudintumėte

    Paguodos spąstai: ką sakyti lėtine liga sergančiam, kad tikrai padėtumėte, o ne įskaudintumėte

    Kai artimas žmogus gyvena su lėtine liga, tyla dažnai atrodo nejauki, todėl norisi ją kuo nors užpildyti. Tačiau gerai norintys žodžiai neretai virsta spaudimu: tarsi sergantysis privalėtų laikytis pozityvumo ir įrodyti, kad „viskas gerai“. Daugeliu atvejų labiausiai padeda ne motyvacinės frazės, o paprastas leidimas jaustis taip, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi.

    Viena dažniausių klaidų yra automatiškas bandymas guosti teiginiais, kurie skamba kaip pažadas ar nurodymas: kad viskas bus gerai, kad reikia tik kovoti, kad svarbiausia nusiteikti. Lėtinė liga dažnai reiškia ilgalaikį gydymą, paūmėjimus, nuovargį ir nežinomybę, todėl tokios frazės gali būti išgirstos kaip nuvertinimas. Žmogui gali pasirodyti, kad jo baimė ar liūdesys yra nepageidaujami.

    Ne mažiau vargina ir nuolat kartojamas klausimas „Kaip jautiesi?“. Jis nuoširdus, bet ilgainiui pokalbį susiaurina iki simptomų, tyrimų ir savijautos, tarsi visa kita gyvenime netektų reikšmės. Dažnai geriau veikia klausimai, kurie palieka erdvės ir grąžina kasdienybę: kaip praėjo diena, kas pastaruoju metu prajuokino, ar šiandien norisi apie ligą kalbėti, ar geriau pailsėti nuo temos.

    Dar viena spąstų rūšis yra patarimų lavina apie stebuklingas dietas, geriausius specialistus ar naujus gydymo būdus. Žmogus, gyvenantis su diagnoze mėnesius ar metus, dažniausiai jau yra girdėjęs daug istorijų ir neretai pats išnaršęs informaciją. Tokiose situacijose svarbiau pirmiausia paklausti, ar jam reikia patarimo, ar tiesiog išklausymo.

    „Nesilyginkime kančios varžybose“, nes palyginimai su kitų patirtimis dažnai sukelia priešingą efektą nei tikimasi. Kai sakoma, kad kažkam buvo blogiau arba kad kitas tai išgyveno lengviau, žmogus gali išgirsti žinutę, jog jo patirtis nėra tokia svarbi. Vietoj to daugiau saugumo suteikia pripažinimas, kad jam gali būti sunku, ir aiškus patvirtinimas, kad esate šalia.

    Kartais geriausia parama yra visai ne tobuli sakiniai, o buvimas. Arbata, trumpas pasivaikščiojimas, filmas, bendras kasdienis reikalas ar net tyla gali būti daug vertingesni už bandymą bet kokia kaina rasti „teisingus“ žodžius. Žmonės dažniausiai prisimena ne frazių tikslumą, o jausmą, ar šalia jūsų jie galėjo būti savimi.

    Jeigu norisi pasakyti ką nors konkretaus, saugesnė kryptis yra aiškus, praktiškas pasiūlymas ir pagarba riboms. Pavyzdžiui, galima pasiteirauti, ar reikia pagalbos su buitimi, ar tinka trumpai užsukti, ar žmogus nori kalbėtis, o gal šiandien jam svarbiau ramybė. Toks tonas sumažina spaudimą ir parodo, kad parama nėra sąlyginė.

  • Vaiko dienos proga „Mamų unija“ kviečia skambinti 1344: parama vėžiu sergantiems vaikams

    Vaiko dienos proga „Mamų unija“ kviečia skambinti 1344: parama vėžiu sergantiems vaikams

    Artėjant Vaiko dienai paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ gegužės 11–15 dienomis rengia kasmetinę socialinę akciją Paskambink man šiandien. Jos tikslas – telkti paramą vėžiu sergantiems vaikams ir stiprinti jų bei artimųjų emocinę gerovę.

    Prisidėti kviečiama skambinant trumpuoju numeriu 1344, o viena auka siekia 5 eurus. Organizatoriai nurodo, kad surinktos lėšos bus nukreiptos veikloms, kurios padeda vaikams ligoninėse jaustis saugiau ir išlaikyti ryšį su įprastu gyvenimu.

    Pasak „Mamų unijos“, dalis paramos skiriama renginiams ir užimtumo iniciatyvoms gydymo įstaigose, kai ilgas laukimas ir procedūrų rutina tampa ypač emociškai sudėtinga. Tokios veiklos vaikams suteikia daugiau džiugių patirčių, o šeimoms padeda išlaikyti viltį ir kasdienybės ritmą.

    Fondas pabrėžia, kad emocinė parama onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams yra ne mažiau svarbi nei praktinė pagalba. Ilgalaikis gydymas dažnai reiškia ribotą socialinį gyvenimą, nutrūkusius įprastus kontaktus ir didesnį stresą, todėl bendruomenės dėmesys ir palaikymas tampa reikšminga atspirtimi.

    Akcija Paskambink man šiandien kasmet primena ir paprastą, bet svarbią žinutę: net trumpas gestas gali tapti realia pagalba. „Mamų unija“ kviečia nelikti abejingiems ir prisidėti skambučiu, kad Vaiko diena daugiau vaikų ligoninėse būtų šviesesnė.