Daugelis tėvų bent kartą savęs paklausia, ar jų kūdikis jaučiasi gerai ir ar jam nieko netrūksta. Nors teiginys, kad rami mama reiškia ramesnį kūdikį, dažnai pasitvirtina, kasdienybėje vis tiek kyla abejonių dėl mažylio savijautos.
Specialistai pabrėžia, kad kūdikių gerovę dažniausiai išduoda ne vienas konkretus signalas, o kelių ženklų visuma. Svarbiausia stebėti kūno kalbą, reakcijas į artimą žmogų, budrumą ir tai, kaip mažylis atsistato po dirgiklių.
Vienas aiškiausių požymių – atsipalaidavusi laikysena. Kai kūdikis ramiai guli ant rankų, neįsitempia, nesiriečia ir „neatstumia“ kūno, tai dažnai rodo komfortą ir saugumo jausmą.
Jei mažylis staiga ima stipriai riestis, įsitempia ar atrodo per daug suirzęs, dažnai priežastis būna paprasta: šlapios sauskelnės, alkis, nuovargis, per karšta ar per daug įspūdžių. Ilgiau trunkantis neįprastas neramumas ar akivaizdus skausmo signalas yra priežastis pasitarti su gydytoju.
Ne mažiau svarbus ženklas – akių kontaktas. Net ankstyvosiomis savaitėmis kūdikiai geba trumpam sutelkti žvilgsnį į tėvus ar globėjus, o tai paprastai siejama su pasitikėjimu ir ryšio kūrimu.
Vis dėlto kūdikis gali staiga nusukti akis ir tai nebūtinai reiškia, kad jis nepatenkintas. Dažnai tai natūralus savireguliacijos būdas, kai mažylis pailsi nuo per intensyvių dirgiklių, nes jo nervų sistema dar tik mokosi „filtruoti“ aplinką.
Vienas labiausiai laukiamių momentų – pirmosios šypsenos. Pirmomis savaitėmis šypsena neretai būna refleksinė, tačiau vėliau ji vis dažniau tampa socialine, kai kūdikis šypsosi reaguodamas į veidą, balsą ar bendravimą.
Tėvams tai dažnai yra ženklas, kad mažylis jaučiasi saugiai ir patiria teigiamas emocijas. Šypsena paprastai „įsijungia“ tada, kai poreikiai patenkinti, o aplinka suprantama ir rami.
Dar vienas svarbus etapas – juokas ir čiauškėjimas. Maždaug nuo kelių mėnesių kūdikiai ima aktyviau „kalbėtis“ su aplinka garsais, o juokas dažnai tampa atsaku į bendravimą, žaidimą ar pažįstamą balso intonaciją.
Toks vokalizavimas rodo ne tik gerą nuotaiką, bet ir raidos pažangą, nes kūdikis mokosi socialinės sąveikos. Jei mažylis noriai reaguoja į jūsų kalbą, bando „atsakyti“ ir garsais palaiko kontaktą, tai dažnai siejama su emociniu saugumu.
Galiausiai, džiugus „plepėjimas“ laikomas ženklu, kad kūdikis domisi tuo, kas vyksta, ir nori dalyvauti. Laikui bėgant garsai tampa įvairesni, labiau „su intonacija“, o tai dažnai reiškia didėjantį smalsumą ir augantį pasitikėjimą aplinka.
Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus testo nėra, o kiekvienas kūdikis yra skirtingas. Patikimiausia strategija – stebėti bendrą vaizdą: miegą, maitinimąsi, budrumo periodus, gebėjimą nusiraminti ir tai, ar mažylis turi jam įprastų komforto signalų.
Jei tėvams neramu dėl staigių elgesio pokyčių, nuolatinio verksmo, vangumo, maitinimosi sutrikimų ar karščiavimo, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais saugiausia kreiptis į šeimos gydytoją ar pediatrą, nes ankstyvas įvertinimas padeda greičiau rasti priežastį ir sprendimą.