Tag: Emocinis smurtas

  • Psichologas perspėja: kai tėvai brukte bruka maistą, tai jau smurtas – kada sakyti ne

    Psichologas ir psichoterapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, viešame pokalbyje atkreipė dėmesį į temą, kuri daugeliui atrodo nekalta: kai suaugusiems vaikams tėvai vis dar primygtinai duoda maisto. Pasak specialisto, riba tarp rūpesčio ir savo valios primetimo gali būti lengvai peržengta.

    Jis pabrėžė, kad problema kyla ne tada, kai maistas pasiūlomas, o tada, kai žmogus aiškiai atsisako, tačiau jo sprendimas nepaisomas. Tokiais atvejais, anot psichologo, tai tampa ne meilės ar globos išraiška, o ribų laužymu.

    Kuo skiriasi rūpestis ir spaudimas?

    Specialistų praktikoje dažnai kartojasi situacijos, kai tėvai įsitikinę, jog geriau žino, ko reikia jų vaikams, net jei šie jau seniai savarankiški. Maistas šioje dinamikoje tampa patogiu įrankiu parodyti kontrolę, nes jis siejamas su saugumu, vaikyste ir šeimos tradicija.

    Psichologai pabrėžia, kad sveiki santykiai remiasi pagarba: pasiūlyti galima, bet versti ar įkalbinėti iki išsekimo yra visai kas kita. Nuvertinant atsisakymą žinutė tampa aiški: tavo poreikiai man mažiau svarbūs nei mano noras pasirūpinti.

    Kodėl atsisakyti taip sunku?

    Daugelis suaugusių vaikų prisipažįsta, kad pasakyti ne tėvams jiems sudėtingiau nei bet kam kitam. Tam įtakos turi kaltės jausmas, baimė įžeisti, įaugęs įprotis nusileisti, taip pat šeimoje nuo mažens kartotos nuostatos apie tai, kas privalu.

    Tokia situacija ypač aštrėja, kai šeimoje maistas naudojamas kaip emocinis ryšio pakaitalas: vietoj atviro pokalbio apie artumą, nerimą ar vienišumą atsiranda dar viena dėžutė su pietumis. Tuomet atsisakymas interpretuojamas ne kaip pasirinkimas, o kaip atstūmimas.

    Kada verta brėžti aiškią ribą?

    Ekspertai pabrėžia, kad ribas verta įvardyti tuomet, kai atsisakymas nuolat ignoruojamas, o spaudimas kartojasi. Aiškus, ramus sakinys gali būti efektyvesnis nei ilgi pasiaiškinimai, nes būtent aiškumas mažina erdvę manipuliacijoms.

    Svarbu suprasti, kad ribos nebūtinai reiškia konfliktą. Jos dažnai yra būdas išsaugoti santykį ilgalaikėje perspektyvoje, nes kaupiasi nepasitenkinimas ir nuovargis, o vėliau tai prasiveržia daug skaudžiau.

    „Tai yra smurtas, tai nėra meilės kalba“, – sakė Piotras Mosakas.

    Psichologai primena, kad kiekvienas žmogus turi teisę spręsti dėl savo kūno, poreikių ir kasdienybės, net jei sprendimas nepatinka artimiausiems. Tėvų rūpestis gali būti vertingas, tačiau jis neturėtų tapti pretekstu nepaisyti kito žmogaus aiškaus ne.

  • Prekyba žmonėmis prasideda nuo pasitikėjimo: kokie ženklai rodo, kad žmogus tampa pažeidžiamas

    Ne grasinimai, o ryšys

    Apie prekybą žmonėmis dažnai galvojama kaip apie tolimą ir lengvai atpažįstamą nusikaltimą, tačiau praktikoje išnaudojimas neretai prasideda visai kitaip. Pirmasis etapas dažniausiai būna pasitikėjimo kūrimas: dėmesys, rūpestis, pažadai padėti ar „išgelbėti“ iš sudėtingos situacijos.

    Tokiose situacijose žmogus įtraukiamas palaipsniui, o kontrolė stiprėja iš lėto. Dėl to iš šalies viskas gali atrodyti kaip nauja draugystė ar romantiškas ryšys, o ne grėsmė.

    Kada pažeidžiamumas didėja?

    Į išnaudojimo situacijas dažniau patenkama ne dėl „naivumo“, o dėl tam tikro gyvenimo laikotarpio, kai padaugėja emocinio ar socialinio nesaugumo. Riziką didina vienišumas, konfliktai šeimoje, netikrumas dėl ateities, finansiniai sunkumai, patiriamas stresas ar stiprus noras kuo greičiau pabėgti iš dabartinių aplinkybių.

    Tokiais momentais sustiprėja poreikis būti priimtam ir suprastam, todėl lengviau patikėti žmogumi, kuris greitai sukuria artumo įspūdį. Ypač jautriai į tai reaguoja paaugliai ir jauni žmonės, ieškantys priklausymo ir savo vietos tarp bendraamžių.

    „Prekyba žmonėmis dažnai prasideda ne nuo baimės, o nuo pasitikėjimo kūrimo ir emocinio prisirišimo“, – pabrėžia psichologė Jurgita Bareišienė.

    Svarbu suprasti, kad rizika nėra vien tik socialinės atskirties ar labai mažas pajamas gaunančių šeimų problema. Išoriškai gyvenimas gali atrodyti stabilus, tačiau viduje gali būti daug vienišumo, emocinio nesaugumo, menkos savivertės ar saugaus ryšio stokos.

    Ženklai, kuriuos verta pastebėti

    Vienas dažniausių pavojingų situacijų bruožų yra per greitai kuriamas artumas ir spaudimas pasitikėti „be klausimų“. Taip pat neramina elgesys, kai žmogus skatinamas atsiriboti nuo artimųjų, slepia ryšį, ima jaustis kaltas, jam nuolat primenama „skola“ už pagalbą ar dovanas.

    Kontrolė gali pasireikšti ir kasdienybėje: nurodinėjama, su kuo bendrauti, kur eiti, ką sakyti, ko nesakyti. Tačiau žmogui, kuris tuo metu ypač ieško saugumo ar pripažinimo, tokie signalai ne visada atrodo kaip grėsmė.

    Prevencija prasideda ne tik nuo informacijos apie rizikas, bet ir nuo psichologinio atsparumo. Jį stiprina saugūs santykiai, galėjimas būti išgirstam, gebėjimas pasakyti „ne“, pasitikėjimas savo nuojauta ir žinojimas, kad pagalbos prašymas nėra silpnumas.

    Vaikams ir paaugliams ypač svarbu turėti suaugusį žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti nebijant būti išjuoktam ar pasmerktam. Kai šalia yra palaikymas, žmogus tampa mažiau pažeidžiamas manipuliacijoms ir išnaudojimui.

    Jei įtariate prekybą žmonėmis ar išnaudojimą, pagalbos galima kreiptis skubios pagalbos numeriu 112. Taip pat verta pasitarti su specialistais savo savivaldybėje ar švietimo bei socialinių paslaugų įstaigose, kurios teikia psichologinę ir kompleksinę pagalbą šeimai.

    Tekstas parengtas pagal Utenos rajono savivaldybės administracijos kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisijos narės, Utenos švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės Jurgitos Bareišienės informaciją.