Kone 250 metų jūreivystės istorijoje gyvavusi mįslė, kur atgulė legendinis kapitono Džeimso Kuko laivas „Endeavour“, artėja prie pabaigos. Povandeninės archeologijos tyrėjai, remdamiesi naujausiu galutiniu vertinimu, teigia identifikavę Nauporto uoste JAV nuskendusį vraką, kuris atitinka šio laivo konstrukciją ir istorinius dokumentus.
„Endeavour“ išgarsėjo 1768–1771 metais, kai gabeno Kuko ekspediciją, kuri mokslo tikslais turėjo stebėti Veneros tranzitą Saulės disko fone. Tos pačios kelionės metu buvo pasiektos Naujosios Zelandijos pakrantės ir detaliau ištirta rytinė Australijos pakrantė, todėl laivas tapo vienu atpažįstamiausių Didžiųjų geografinių atradimų epochos simbolių.
Vis dėlto šis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai: vieniems tai pažangos, kartografijos ir jūrinių tyrimų istorija, kitiems – Europos kolonizacijos Ramiojo vandenyno regione pradžios ženklas. Dėl to laivo identifikavimas svarbus ne tik kaip archeologinis atradimas, bet ir kaip diskusijų apie istorijos interpretaciją atskaitos taškas.
Kaip laivas tapo „Lord Sandwich“
Pasibaigus garsiajai ekspedicijai, laivo karjera nebuvo tokia romantiška. Laivas buvo parduotas privatiems savininkams, pervadintas „Lord Sandwich“ ir vėliau pritaikytas karo reikmėms, tarp jų ir JAV Nepriklausomybės karo laikotarpiu.
1778 metais britų pajėgos jį sąmoningai nuskandino Nauporto uoste kartu su kitais laivais, siekdamos suformuoti povandeninę užtvarą ir apsunkinti priešo veiksmus. Nuo tada tiksli jo buvimo vieta ir identitetas išliko ginčų objektu, o per laiką uosto dugne susidarė sudėtingas kelių vrakų „kapinynas“.
Kokie įrodymai leido identifikuoti vraką
Paieškos intensyviau vyko nuo XX amžiaus pabaigos, kai istorikai ir povandeninės archeologijos specialistai ėmė sistemingai lyginti archyvinius šaltinius su povandeniniais radiniais. Tyrėjai analizavo konstrukcinius požymius, kurie paprastai išlieka net ir smarkiai suirus medienai: korpuso sijų geometriją, tvirtinimo vietas, balasto išdėstymą ir kitus techninius elementus.
Galiausiai pakankamai duomenų sukaupta dėl vrako, anksčiau žymėto RI 2394. Teigiama, kad jo matmenys ir konstrukciniai sprendimai atitinka XVIII amžiaus dokumentuose aprašytą „Endeavour“ ir vėlesnius pertvarkymus, atliktus laivą naudojant kaip transporto ir karo paskirties priemonę.
Prie išvadų prisidėjo ir medienos analizės, padėjusios įvertinti, kurie fragmentai galėjo būti pirminiai, o kurie – vėlesnių remontų rezultatas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus buvo ne vienas radinys, o visuma požymių, kurie sutapo su istoriniais įrašais apie laivo perstatymus ir eksploatacijos laikotarpį iki nuskandinimo.
Kontroversijos ir kodėl prireikė laiko
Laivo paieškas lydėjo ir nesutarimai, nes ankstesni pareiškimai apie „Endeavour“ radimą buvo kritikuojami kaip per ankstyvi. Skirtingos tyrėjų grupės pabrėžė, kad tokio tipo identifikacijai reikalingas ne vien tikėtinas sutapimas, bet ir detali įrodymų grandinė, atlaikanti profesionalią kritiką.
Šįkart situaciją pakeitė galutinis vertinimas, kuriame apibendrintos ankstesnės išvados, papildomos povandeninių tyrimų detalės ir naujai sujungti archyviniai duomenys. Nors jūrinės archeologijos praktikoje absoliutus tikrumas ne visada pasiekiamas dėl irimo bei vėlesnių uosto pokyčių, tyrėjai teigia pasiekę tokį įrodymų lygį, kuris leidžia identifikaciją laikyti pagrįsta.
Šis atradimas gali turėti pasekmių ir paveldo apsaugai, nes identifikuotas vrakas paprastai sulaukia didesnio dėmesio dėl konservavimo, tyrimų tęstinumo ir prieigos ribojimų. Kartu jis dar kartą primena, kad istorinių laivų paieškos dažnai trunka dešimtmečius ir reikalauja nuoseklaus darbo su dokumentais, inžineriniais duomenimis ir povandeninės aplinkos realijomis.