Amazonių atogrąžų miškuose aptiktas vadinamasis zombių grybas, priverčiantis skruzdėles elgtis keistai, pasirodo, turi gerokai sudėtingesnį gyvenimo ciklą, nei manyta dešimtmečiais. Nauji genetiniai tyrimai parodė, kad šis parazitas ne visada priklauso tik nuo vabzdžių, nes dalį laiko gali išlikti augaluose.
Iki šiol klasikinis scenarijus atrodė aiškus: užkrėsta skruzdėlė palieka koloniją, užropoja ant augalo ir įsikanda į lapą ar stiebą vadinamuoju mirtinu gniaužtu. Tuomet ji žūsta, o iš kūno išaugęs grybo vaisiakūnis išbarsto sporas, kurios gali užkrėsti kitas aukas.
Naujausias atradimas rodo, kad tai tik dalis istorijos. Tyrėjai, analizuodami samanų, augančių ant Amazonės medžių, genetinę medžiagą, reguliariai aptiko šio grybo DNR, o papildomi patikrinimai leido suprasti, kad tai ne atsitiktinės sporos, o realus augimas augalo audiniuose.
Paaiškėjo, kad grybas gali gyventi kaip endofitas, tai yra augalo viduje esantis organizmas, kuris nesukelia matomų ligos požymių. Tokia slapta fazė leidžia jam išlikti aplinkoje net tada, kai tinkamų vabzdžių šeimininkų laikinai trūksta.
Šis mechanizmas padeda paaiškinti seniai gluminusį reiškinį: užkrėstos skruzdėlės neretai žūsta gana toli viena nuo kitos, tačiau infekcijos tam tikrose vietose kartojasi. Jei grybas ilgesnį laiką išsilaiko augaluose, jis gali turėti tarsi tylų rezervuarą, iš kurio vėliau vėl užkrečia skruzdėles.
Keičiasi ir interpretacija, kodėl skruzdėlės yra „nukreipiamos“ lipti ant augalų. Anksčiau manyta, kad tai pirmiausia padeda efektyviau išbarstyti sporas, tačiau dabar atsiranda papildoma versija: grybas gali „vesti“ šeimininką ten, kur jam pačiam palankiausia pereiti į paslėptą gyvenimo stadiją samanose.
Mokslininkų teigimu, tokie rezultatai primena, kad ryšiai tarp grybų, augalų ir vabzdžių tropikų ekosistemose yra daugiasluoksniai. Geresnis šių nematomų sąveikų supratimas svarbus ne tik evoliucinei biologijai, bet ir gamtosaugai, nes leidžia tiksliau vertinti, kaip palaikoma pusiausvyra vienuose sudėtingiausių planetos ekosistemų.