Migrena, menstruacijų skausmai ar lėtinis nugaros maudimas dažnam tampa kasdienybe, o pirmoji pagalba neretai būna vaistai. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad kai kuriais atvejais skausmą sumažinti gali ir fizinis aktyvumas, ypač jei jis parinktas tikslingai.
Adelaidės universiteto mokslininkai apžvelgė didelės apimties duomenis ir padarė išvadą, kad mankšta įvairiomis būklėmis gali reikšmingai mažinti tiek ūmų, tiek lėtinį skausmą. Analizėje buvo įvertintos 157 sisteminės apžvalgos, apimančios 2 736 atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus ir daugiau nei 220 000 dalyvių.
„Kai ieškome saugių ir veiksmingų būdų valdyti skausmą ne vien vaistais, šie rezultatai suteikia tvirtų įrodymų, kad judėjimas turėtų tapti įprastesne skausmo priežiūros dalimi“, – sakė Adelaidės universiteto tyrėja Carol Maher.
Mokslininkai vertino, kaip skausmo pokyčius veikia skirtinga pratimų rūšis, intensyvumas ir programos trukmė. Bendras rezultatas siekė apie 1,1 balo sumažėjimą nuo 0 iki 10 skalėje, o tai, tyrėjų teigimu, yra maždaug 60 proc. didesnis poveikis nei vidutiniškai fiksuojamas kai kuriuose atskiruose lėtinio skausmo vaistų tyrimuose.
Netikėta išvada ta, kad mažesnio intensyvumo aktyvumas dažnai veikė geriau nei vidutinis ar didelis krūvis. Didžiausias efektas pastebėtas trumpesnėse programose, trunkančiose apie 12 savaičių, o savaitinis krūvis, neviršijantis 120 minučių, daugeliui atvejų buvo susijęs su geresniais rezultatais nei ilgesnės treniruotės.
„Svarbu tai, kad daugiau nebūtinai reiškia geriau. Trumpesnės trukmės ir mažesnio intensyvumo programos parodė didesnį skausmo sumažėjimą, tad žmonėms nebūtina sportuoti sunkiau ar ilgiau, kad pajustų apčiuopiamą naudą“, – sakė pagrindinis autorius Ben Singh.
Tyrėjai aiškina, kad judant organizmas išskiria medžiagas, tarp jų endorfinus ir serotoniną, kurios gali keisti skausmo suvokimą ir didinti toleranciją. Be to, fizinis aktyvumas gali padėti slopinti uždegiminius procesus, gerinti miegą ir nuotaiką, o tai netiesiogiai prisideda prie skausmo kontrolės.
Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad judėjimas neturėtų būti laikomas universaliu sprendimu, galinčiu panaikinti skausmą visiems. Poveikis priklauso nuo skausmo priežasties, žmogaus fizinio pasirengimo, gretutinių ligų, taip pat nuo to, ar pavyksta nuosekliai laikytis programos.
Kita problema, kurią išryškino apžvalga, yra tai, kad fizinis aktyvumas skausmo gydyme vis dar naudojamas per retai ir per miglotai. Žmonės dažnai girdi bendrą patarimą būti aktyvesni, tačiau negauna konkrečių, įrodymais grįstų rekomendacijų, kokius pratimus rinktis, kokiu intensyvumu ir kiek laiko.
Ekspertai akcentuoja, kad saugiausias kelias yra individualizuotas planas, ypač jei skausmas yra ilgalaikis ar susijęs su rimtesnėmis būklėmis. Tokiais atvejais verta tartis su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu, kad pratimai neprovokuotų paūmėjimų ir būtų pritaikyti realioms galimybėms.