Vanduo tampa nauju galvos skausmu
Dirbtinis intelektas vis dažniau siejamas ne tik su elektros sąnaudomis, bet ir su vandeniu, kurio reikia duomenų centrų aušinimui. Jungtinių Tautų sistemoje parengtose analizėse įspėjama, kad iki 2030 metų DI infrastruktūros vandens poreikis gali sparčiai augti.
Didžiausia problema ta, kad vanduo dažnai naudojamas ten, kur jis ir taip yra ribotas išteklius, o konkurencija dėl jo didėja. Duomenų centrai vandenį naudoja tiek tiesiogiai aušinimui, tiek netiesiogiai, kai elektra gaminama vandens intensyviuose procesuose.
Kiek vandens gali prireikti?
JT dokumentuose minimos prognozės rodo didžiulį mastą: iki 2030 metų duomenų centrai, aptarnaujantys DI, vien aušinimui gali pareikalauti apie 9,3 trilijono litrų vandens. Tai yra 9,3 kubinio kilometro vandens kiekis, prilygstantis didelio ežero tūriui.
Tokie skaičiai išryškina, kad kalbant apie DI poveikį aplinkai vien tik elektros kilmės pakeisti nepakanka. Net jei energijos dalis bus vis žalesnė, vandens vartojimo klausimas savaime niekur nedings.
Kodėl efektyvumas gali nepadėti?
Ataskaitose akcentuojamas Jevonso paradoksas: kai technologija tampa efektyvesnė ir pigesnė, bendras jos naudojimas išauga taip, kad bendros sąnaudos gali net padidėti. DI atveju tai reiškia, kad taupesni modeliai nebūtinai sumažins bendrą energijos ir vandens paklausą.
Kuo paprasčiau ir pigiau bus diegti DI sprendimus, tuo daugiau įmonių ir institucijų juos naudos. Dėl to bendras užklausų, mokymų, vaizdo generavimo ar paieškos apdorojimo kiekis gali šoktelėti greičiau nei gerėja efektyvumas.
Kas dar kelia nerimą?
JT analizėse atkreipiamas dėmesys ir į infrastruktūros koncentraciją: didelė dalis pasaulinės skaičiavimo galios sutelkta nedaugelyje šalių. Tai reiškia, kad poveikis vietos vandens ištekliams ir elektros tinklams gali būti netolygus, o naudos ir kaštų pasidalijimas kelia politinių klausimų.
Energetikos aspektas taip pat išlieka svarbus: prognozuojama, kad iki 2030 metų DI ir su juo susiję duomenų centrai gali sudaryti reikšmingą pasaulio elektros suvartojimo dalį. Kartu didėja spaudimas tinklams, atsiranda poreikis naujiems pajėgumams ir aušinimo sprendimams.
Ką tai reiškia vartotojams ir verslui?
Praktiškai tai gali reikšti griežtesnius duomenų centrų reguliavimo reikalavimus, didesnį skaidrumą dėl vandens naudojimo ir naujas investicijas į aušinimą. Vis dažniau minimi sprendimai apima uždarus vandens ciklus, perėjimą prie mažiau vandens reikalaujančių technologijų ir geresnį darbo krūvio planavimą.
Ekspertai pabrėžia, kad vertinant DI plėtrą būtina žiūrėti į visą grandinę: nuo modelių mokymo ir naudojimo iki elektros šaltinių bei vietos vandens balanso. Kitu atveju pigesnės DI paslaugos gali tapti nematoma našta regionams, kuriuose vandens trūkumas jau dabar tampa kasdienybe.