CP v2

Tag: Eni

  • Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    Italijoje degalų kainos šokiruoja: „SOCAR“ imasi lubų, prie jų jungiasi ir „ENI“ tinklas

    „SOCAR“ stabdo kainų šuolį

    Italijoje, kur pastarosiomis savaitėmis degalų kainos tapo vienu karščiausių politinių ir ekonominių klausimų, Azerbaidžano valstybės energetikos grupė „SOCAR“ paskelbė įvedanti benzino ir dyzelino kainų lubas.

    Priemonė pirmiausia bus taikoma Italiana Petroli valdomame IP degalinių tinkle, kurį „SOCAR“ perėmė 2026 metais. Bendrovė teigia siekianti sumažinti staigaus brangimo poveikį vairuotojams ir verslui.

    Kiek kainuos litras ir kam tai galios?

    „SOCAR“ kol kas neatskleidė, kokia konkreti maksimali kaina bus nustatyta degalinėse. Bendrovė nurodė, kad riba bus parenkama įvertinus tiek vartotojų poreikius, tiek tiekimo grandinės ekonominį tvarumą.

    Mechanizmas bus diegiamas palaipsniui, pradedant IP ženklu pažymėtomis degalinėmis. Vėliau svarstoma galimybė šį sprendimą išplėsti ir į „Esso“ ženklu veikiančias degalines bei kitus operatorius, kurie kurą perka iš IP.

    Valdžia spaudžia, rinkoje daug įtampos

    Sprendimas priimtas Italijos valdžiai vis aktyviau raginant rinkos dalyvius prisidėti prie kainų stabilizavimo. Kainų jautrumas ypač išryškėjo dyzelino segmente, kurį dažnai veikia tiekimo sutrikimai ir tarptautinių energijos rinkų svyravimai.

    Italijos Verslo ir Made in Italy ministerija kasdien skelbia nacionalinius kainų vidurkius, o atskirų degalinių kainos fiksuojamos specialioje degalų kainų stebėsenos sistemoje. Šis skaidrumo modelis didina spaudimą operatoriams, kai kainos kyla greičiau nei gyventojų perkamoji galia.

    „Įvedamos kainų lubos turi padėti apsaugoti šeimas ir įmones, kartu užtikrinant nepertraukiamą degalų tiekimą“, – teigiama „SOCAR“ pranešime.

    Kainų lubas taiko ne vieni

    „SOCAR“ nėra vienintelė, paskelbusi apie ribojimo mechanizmą. Italijos energetikos milžinė „ENI“ taip pat pritaiko kainų lubų principą savo degalinių tinkle, siekdama sumažinti brangimo naštą vartotojams.

    Vis dėlto „SOCAR“ žingsnis išsiskiria tuo, kad tai vienas pirmųjų aiškių signalų apie naują grupės strategiją Italijos rinkoje po IP įsigijimo. Sandoris, kuriuo „SOCAR“ perėmė beveik visą Italiana Petroli akcijų paketą, buvo baigtas 2026 metų gegužės 8 dieną.

    Rekordiniai skaičiai prie kolonėlių

    Pagal naujausius Italijos oficialius duomenis, 2026 metų rugsėjo 27 dieną nacionalinis vidurkis savitarnos režimu keliuose siekė 2,159 euro už litrą benzino ir 2,377 euro už litrą dyzelino.

    Magistralėse vidurkiai dar didesni: 2,254 euro už litrą benzino ir 2,459 euro už litrą dyzelino. Dėl to dyzelino kaina kai kur priartėjo prie 2,50 euro už litrą ribos, o tai ypač jautru logistikai ir smulkiajam verslui.

    „SOCAR“ nurodo sieksianti paremti tinklo operatorius ir degalinių valdytojus, tačiau kartu išlaikyti balansą visoje tiekimo grandinėje. Jei priemonė bus išplėsta į platesnį tinklą, ji galėtų reikšmingiau paveikti mažmenines kainas didelėje šalies dalyje.

  • „Eni“ meta milijardus į Egipto dujas: 230 naujų gręžinių planas ir žinutė Europai

    „Eni“ meta milijardus į Egipto dujas: 230 naujų gręžinių planas ir žinutė Europai

    Milijardinės investicijos Egipte

    Italijos energetikos grupė „Eni“ plečia veiklą Egipte ir skelbia planus gręžti 30 žvalgybinių bei 200 gavybos gręžinių. Bendrovė akcentuoja, kad spartinama tiek naujų telkinių paieška, tiek jau veikiančių projektų plėtra.

    „Eni“ generalinis direktorius Claudio Descalzi El Alamene susitiko su Egipto prezidentu Abdel Fattah al-Sisi, taip pat su šalies premjeru Mostafa Madbouly ir naftos bei mineralinių išteklių ministru Karim Badawi. Susitikime aptarta, kaip didinti gavybą ir stiprinti Egipto vaidmenį kaip regioninį dujų centrą.

    „Eni“ nurodo, kad iki šiol į Egiptą investavo apie 7 300 000 000 eurų. Per dukterinę įmonę Ieoc 2025 metais, skaičiuojant pagal nuosavybės dalį, bendrovė vidutiniškai išgaudavo apie 242 000 barelių naftos ekvivalento per parą.

    Kaip bus didinama gavyba

    Pagrindinis „Eni“ planas remiasi vadinamaisiais greito įgyvendinimo sprendimais, kai nauji gręžiniai ir atradimai prijungiami prie jau esančių gamybos bei transportavimo pajėgumų. Tai leidžia sutrumpinti kelią nuo atradimo iki komercinės gavybos.

    Projektai apima kelias Egipto zonas: Viduržemio jūrą, Nilo deltą, Sinajaus pusiasalį ir Vakarų dykumą. Bendrovė teigia, kad nuo 2025 metų jos iniciatyvos prisidėjo prie maždaug 50 proc. gavybos augimo Sinajaus jūrinėse aikštelėse, o kartu fiksuoti nauji radiniai Nilo deltoje ir Vakarų dykumoje.

    Denise West ir Zohr reikšmė

    Vienu svarbiausių naujausių projektų įvardijamas Denise West telkinys, atrastas 2026 metų balandį Temsah koncesijoje vykdant jūrinę gręžimo kampaniją. Skaičiuojama, kad telkinyje gali būti apie 56,6 milijardo kubinių metrų dujų ir apie 130 milijonų barelių kondensato.

    „Eni“ vertinimu, Denise West yra strategiškai patrauklus dėl galimybės greitai jį išvystyti pasitelkiant esamą infrastruktūrą. Bendrovė dirba su partneriais „BP“ ir Egipto valstybine bendrove Egipto generaline naftos korporacija, o galutinis investicinis sprendimas planuojamas artimiausiais mėnesiais.

    „Tikslas yra pradėti dujų gavybą per dvejus metus“, – sakė Claudio Descalzi.

    Egipte „Eni“ portfelyje išlieka ir Zohr telkinys, laikomas didžiausiu kada nors atrastu rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Jo svarba siejama ne vien su gavybos apimtimis, bet ir su aplink telkinį sukurta infrastruktūra, kuri padeda Egiptui konsoliduoti dujų perdirbimo ir eksporto galimybes.

    Kipras, Europa ir dujų srauto logika

    Susitikime aptartas ir Cronos projektas prie Kipro krantų, kuriam jau priimtas galutinis investicinis sprendimas. Numatyta, kad Kipro dujos galėtų būti transportuojamos į Egiptą, ten apdorojamos ir vėliau tiekiamos į rinkas, įskaitant Europą.

    Tokia schema atitinka platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai Europa siekia diversifikuoti tiekimą ir didinti tiekimo saugumą, o rytinė Viduržemio jūros dalis tampa vienu iš alternatyvių šaltinių bei logistikos maršrutų. Egiptui tai reiškia galimybę uždirbti iš infrastruktūros, o tarptautinėms bendrovėms suteikia greitesnį kelią iki galutinių pirkėjų.

    Egipto vadovas Abdel Fattah al-Sisi, pasak „Eni“, patikino, kad valstybė rems bendrovės investicijas, užtikrins infrastruktūros plėtrą ir sieks pašalinti biurokratines kliūtis. „Eni“ taip pat priminė, kad bendradarbiavimas apima ne vien energetiką, bet ir socialines bei sveikatos iniciatyvas, kurios numatytos pagal 2026 metų kovą pasirašytą susitarimo memorandumą.

  • Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipro energetikos ministras Michalis Damianos teigia, kad iš po Kipro pietinės pakrantės esančio „Cronos“ telkinio išgaunamos gamtinės dujos Europos rinką galėtų pasiekti jau 2028 metų pavasarį. Pasak jo, tai būtų naujas šaltinis, galintis prisidėti prie Europos energetinio saugumo ir kainų stabilumo.

    Projektą vysto Prancūzijos „TotalEnergies“ ir Italijos „Eni“, kurios, ministro teigimu, priėmė galutinį investicinį sprendimą pradėti telkinio plėtrą. Kipro valdžia akcentuoja, kad Rytų Viduržemio jūra vis dažniau vertinama kaip alternatyvi tiekimo kryptis, ypač Europai siekiant mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių.

    Kaip dujos pasieks Europą?

    Pagal numatomą planą vėliau šiais metais turėtų prasidėti povandeninio vamzdyno statyba, kuri sujungs „Cronos“ su Egipto dujų infrastruktūra maždaug už 105 kilometrų. Statybos, kaip skelbiama, gali trukti iki 18 mėnesių, o dujos būtų nukreipiamos į Egipto šiaurinėje pakrantėje esantį suskystinimo terminalą.

    Tuomet suskystintos gamtinės dujos būtų gabenamos laivais į Europą. Toks kelias laikomas greitesniu ir ekonomiškai palankesniu už naujos, nuo nulio statomos infrastruktūros kūrimą Kipro vandenyse.

    „Tai svarbu Europai dabar, atsižvelgiant į karą Ukrainoje ir padėtį Artimuosiuose Rytuose, nes Kipras tampa alternatyviu gamtinių dujų šaltiniu“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiek kainuos ir kas gaus dujas?

    Kipro pusė nurodo, kad sprendimas dujas tiekti per Egiptą pasirinktas kaip ekonomiškai pagrįstas: projekto vertė siekia apie 1 730 000 000 eurų. Tai maždaug perpus mažiau, nei galėtų kainuoti kai kurių kitų telkinių vystymas, kai nėra arti esančios infrastruktūros.

    Ministro teigimu, sutarta, kad visa „Cronos“ telkinio produkcija būtų skirta Europos rinkai, tačiau susitarime palikta galimybė dalį apimčių panaudoti Egipto vidaus poreikiams. Tai svarbu Kairo energetiniam balansui, ypač didesnio vartojimo laikotarpiais.

    „Tai gana nedidelis telkinys, todėl mūsų pajamos nebus milžiniškos. Esmė ne piniguose, o tame, kad pradedame būti gamtinių dujų gamintojai“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiti telkiniai ir ambicinga elektros jungtis

    „Cronos“ yra vienas iš kelių Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje atrastų telkinių. Kiti didesni projektai, įskaitant „Glafcos“ ir „Pegasus“, siejami su ilgesniu grafiku, o dujų srautai, kaip skelbiama, galėtų prasidėti apie 2033 metus.

    Atskirai Kipro valdžia akcentuoja ir elektros jungties su Graikija projektą, kuris vėliau turėtų apimti ir Izraelį. Prie finansavimo prisijungus Prancūzijos investicijų bendrovei „Meridiam“, projektas įgauna daugiau pagreičio, tačiau jo biudžetas kelia ginčų dėl išaugusių sąnaudų ir galimos įtakos elektros kainoms Kipro vartotojams.

    Europos Sąjunga jau yra numačiusi 658 000 000 eurų paramą šiai jungčiai. Kipro ministras pabrėžia, kad papildomos privačios investicijos ir galimas didesnis ES prisidėjimas būtų esminiai, kad finansinė našta gyventojams neaugtų iki politiškai jautraus lygio.

  • „Eni“ investuoja į Čilės litį: 200 mln. eurų projektas Antofagastoje ir ką tai keičia rinkai

    Investicija į „Black Giant“ etapą

    Italijos degalų ir energetikos grupė „Eni“ skelbia investuosianti apie 200 mln. eurų į litio projektą „Black Giant“ Čilėje, Antofagastos regione. Projektas vystomas kartu su JAV bendrove Energy Exploration Technologies, dar žinoma kaip EnergyX, kuri išlaikys kontrolinį 75 proc. paketą.

    Įmonės planuoja pereiti į kitą projekto etapą, kuriame numatomas pasirengimas litio gamybai ir technologinių sprendimų diegimas. Tokios partnerystės rodo, kad tradicinės energetikos grupės vis aktyviau siekia įsitvirtinti žaliavų, reikalingų energetikos transformacijai, grandinėje.

    Kokie planuojami pajėgumai ir ištekliai

    Skelbiama, kad po parengiamojo etapo gamybiniai pajėgumai galėtų siekti apie 52 500 tonų per metus, o tai rinkos mastais jau būtų reikšmingas kiekis. Litio žaliava yra viena svarbiausių baterijų pramonei, įskaitant energijos kaupimo sistemas ir elektromobilių sektorių.

    Projekto išteklių vertinimai pateikiami kaip preliminarūs, tačiau minima, kad galimai išgaunami litio oksido ištekliai gali siekti apie 9,8 mln. tonų. Tokie skaičiai leidžia projektą vertinti kaip ilgalaikį, nors reali gavyba priklauso nuo technologijos, leidimų, vandens naudojimo ir vietos bendruomenių lūkesčių suderinimo.

    Kodėl litis išlieka strateginis

    Litis pastaraisiais metais tapo strategine žaliava, nes jis naudojamas ličio jonų baterijoms, kurios dominuoja elektromobiliuose ir energijos kaupimo sprendimuose. Nors kainos rinkoje svyruoja, didžiųjų gamintojų ir valstybių strategijos rodo siekį užsitikrinti tiekimą, o ne pasikliauti vien momentine biržos dinamika.

    Tuo pačiu stiprėja konkurencija dėl litio tiekimo grandinių, kur svarbūs ne tik telkiniai, bet ir rafinavimo pajėgumai, ilgalaikės tiekimo sutartys bei tvarumo reikalavimai. Investicijos į Čilę išryškina ir kitą tendenciją: vadinamasis Litio trikampis Pietų Amerikoje išlieka vienu pagrindinių pasaulio traukos centrų šiai žaliavai.

    Rinkai tai signalas, kad „Eni“ siekia diversifikuoti veiklą ir dalį augimo sieti su medžiagomis, kurios būtinos švarių technologijų plėtrai. Jei projektas bus įgyvendintas pagal planą, jis gali prisidėti prie litio pasiūlos didinimo ir ilgainiui mažinti tiekimo rizikas, kurios svarbios Europos pramonei.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.