Kas yra enkiantas?
Enkiantas dzwonkowaty (Enkianthus campanulatus) – lėtai augantis lapuotis erikinių šeimos krūmas, kilęs iš Japonijos ir Rytų Azijos kalnų miškų. Sode jis dažniausiai užauga iki 3–5 metrų, gali būti auginamas ir kaip krūmas, ir kaip nedidelis medelis.
Šis augalas vertinamas dėl dviejų ryškių sezoninių efektų: pavasario pabaigoje jis apsipila varpelio formos žiedais, o rudenį lapai nusidažo intensyviais raudonais, oranžiniais ir auksiniais atspalviais. Dėl to enkiantas dekoratyvus didžiąją metų dalį, net kai kiti krūmai atrodo blankiau.
Žiedai, kurie traukia akį
Enkianto žiedai smulkūs, dažniausiai šviesūs, neretai su rausvu gyslotumu ir kiek tamsesniu krašteliu. Žiedynai svyrantys, todėl iš tolo augalas primena mažus žibintus ar porcelianinius varpelius, ypač kai krūmas pražysta gausiai.
Paprastai jis žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Žiedai laikomi ne tik dekoratyvūs, bet ir naudingi sodui, nes vilioja apdulkintojus, o tai svarbu bendram sodo gyvybingumui.
Populiarios veislės ir kuo jos skiriasi
Renkantis enkiantą dažniausiai žiūrima į du dalykus: krūmo dydį ir žiedų spalvą. Aukštesnės veislės labiau tinka didesniems sklypams ar kaip foninis augalas, o kompaktiškos – mažiems sodams, prie terasų ar takų.
Tarp sodininkų minimos tokios veislės kaip „Victoria“, „Albiflorus“, „Ruby Glow“, „Pagoda“, „Red Bells“ ar „Prettycoat“. Jos gali skirtis tiek žiedų atspalviais nuo kremiškų iki raudonų, tiek augimo tempu ir galutiniu aukščiu.
Kaip auginti, kad tikrai prigytų
Enkiantas laikomas gana nelepia rūšimi, tačiau jam svarbiausia tinkama dirva. Kaip ir rododendrai ar azalijos, jis geriausiai jaučiasi rūgščioje, humusingoje, laidžioje, bet nuolat lengvai drėgnoje žemėje, maždaug pH 4–5,5.
Vieta gali būti ir saulėta, ir pusiau pavėsinga, tačiau kaitroje reikės atidžiau sekti drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad sausringais laikotarpiais krūmą verta laistyti 1–2 kartus per savaitę, o užsitęsus karščiams – dažniau, kad šaknys neperdžiūtų.
Dirvos drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, 5–7 centimetrų pušų žievės sluoksnis. Jis ne tik mažina garavimą ir perkaitimą, bet ir ilgainiui prisideda prie rūgštesnės reakcijos, kuri enkiantui palanki.
Genėti enkianto dažniausiai nereikia, nes gražiausiai jis atrodo natūralios formos. Jei norisi tvarkos, pakanka pašalinti pažeistas ar nudžiūvusias šakas, o stipresnį genėjimą geriau daryti po žydėjimo, nes žiedai formuojasi ant praėjusių metų ūglių.