Du žodžiai, užrašyti bombonešio „Enola Gay“ skrydžio žurnale po Hirošimos bombardavimo, mokslininkams tapo netikėtu raktu į tai, kokio masto buvo branduolinis gaisrų „ugniaaudros“ debesis.
Kaip rašo „ScienceAlert“, navigatorius Theodore Van Kirk 1945 metų rugpjūčio 6 dieną, praėjus 97 minutėms po sprogimo, žurnale didžiosiomis raidėmis pažymėjo trumpą pastabą: „CLOUD GONE.“
Šis įrašas nereiškė, kad debesis išnyko akimirksniu. Tyrėjų teigimu, greičiau tai buvo ženklas, kad įgula jo nebematė iš savo tuometinės padėties – o tai leidžia apskaičiuoti minimalų, iki kokio aukščio suodžiai ir dūmai turėjo pakilti.
Nauji skaičiavimai rodo, kad Hirošimos „ugniaaudros“ stulpas su suodžiais kilo bent iki 11,3 kilometro aukščio – tai viršutinės troposferos zona, svarbi svarstant branduolinės žiemos scenarijus.
Kaip iš „debesis dingo“ gimė skaičiavimas
Tyrimą vedė Kalifornijos universiteto Berklyje atmosferos mokslininkas David Romps. Komanda rėmėsi tuo, kad „Enola Gay“ judėjimas tą dieną yra gana detaliai dokumentuotas beveik minutės tikslumu.
Žurnalo įrašo metu lėktuvas, tyrėjų vertinimu, buvo maždaug 750–764 kilometrų atstumu nuo Hirošimos, maždaug 7 440 metrų aukštyje. Jei debesis iš tokio atstumo vis dar buvo virš horizonto, vadinasi, jis turėjo būti itin aukštas.
Papildomą užuominą suteikė atskiras karinis memorandumas, kuriame pažymėta, kad stebėjimą ribojo migla, o ne Žemės kreivumas. Tai reiškia, kad dūmų stulpas greičiausiai nebuvo „nusileidęs“ už horizonto – jis tiesiog tapo nepastebimas dėl atmosferos sąlygų.
Įvertino šviesos lūžį ir atliko 100 000 simuliacijų
Vien geometrijos nepakanka, nes šviesa atmosferoje sklinda ne visiškai tiesiai: dėl oro tankio pokyčių su aukščiu ji šiek tiek „linksta“ Žemės paviršiaus link. Dėl to matymo nuotolis gali būti didesnis, nei rodytų paprastas skaičiavimas.
Norėdami tai įtraukti, mokslininkai atkūrė tų dienų atmosferos sąlygas naudodami tris istorines orų rekonstrukcijas – pagal tai vertino, kaip su aukščiu keitėsi temperatūra ir slėgis, ir kaip tai veikė šviesos lūžį.
Tada buvo atlikta 100 000 simuliacijų, kad būtų įvertintas neapibrėžtumas dėl lėktuvo vietos, aukščio ir atmosferos parametrų. Rezultatas: su 95 proc. tikimybe minimalus dūmų ir suodžių stulpo aukštis siekė 11,3 kilometro.
Kodėl suodžių aukštis svarbus branduolinės žiemos idėjai
Branduolinės bombos sprogimas ir „grybo“ debesies forma yra tik viena katastrofos dalis. Didžiulė šiluma gali įžiebti intensyvius gaisrus, kurie, susijungę, sudaro vadinamąją ugniaaudrą ir valandų valandas kelia dūmus bei suodžius aukštyn.
Jei pakankamai suodžių pasiekia stratosferą, jie gali ten išsilaikyti mėnesius ar net metus, blokuodami saulės šviesą ir vėsindami Žemės paviršių. Didelio masto branduolinio konflikto metu daug tokių ugniaaudrų sukeltas bendras poveikis teoriškai galėtų tapti branduolinės žiemos priežastimi, turinčia pasekmių žemės ūkiui ir maisto tiekimui visame pasaulyje.
Tyrėjai pabrėžia, kad vien Hirošimos bombardavimas branduolinės žiemos nesukėlė. Tačiau šis atvejis suteikia retą realų įrodymą, jog branduolinė ugniaaudra gali iškelti suodžius į aukščius, kurie laikomi reikšmingais tokio scenarijaus modeliuose.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“.