CP v2

Tag: ENplus

  • Spygliuočių ar lapuočių granulės: šis pasirinkimas gali lemti ir šilumą, ir sąskaitas

    Granulinis šildymas pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių pasirinkimų namuose, kuriuose ieškoma automatizuoto, palyginti švaraus ir patogaus kūrenimo sprendimo. Vis dėlto pirkėjams dažnai kyla praktinis klausimas: rinktis spygliuočių granules ar lapuočių, ir ar skirtumas iš tiesų juntamas katilo darbe bei išlaidose.

    Nors abi rūšys gaminamos iš medienos pjuvenų, jų savybės skiriasi: spygliuočiuose natūraliai daugiau dervų, o lapuočiai paprastai pasižymi didesniu tankiu. Dėl to gali skirtis užsikūrimo greitis, degimo stabilumas, peleningumas ir tai, kaip dažnai teks valyti katilą.

    Spygliuočių granulių privalumai

    Spygliuočių, pavyzdžiui, pušies ar eglės, granulės dažnai laikomos universaliu pasirinkimu daugumai šiuolaikinių granulių katilų. Dėl dervingumo jos paprastai lengviau užsidega ir greičiau pasiekia darbo režimą, o tai aktualu, kai katilas dažnai startuoja trumpais ciklais.

    Praktikoje tai dažnai reiškia stabilesnį paleidimą ir mažiau problemų su neužsidegančiu kuru, ypač pereinamaisiais sezonais. Dar vienas dažnas argumentas yra nedidelis pelenų kiekis, tačiau jis labiausiai priklauso ne nuo rūšies, o nuo granulių kokybės ir priemaišų.

    Lapuočių granulės: kada jos pasiteisina

    Lapuočių, pavyzdžiui, ąžuolo ar buko, granulės paprastai būna tankesnės, todėl kai kuriuose įrenginiuose gali degti tolygiau ir kiek lėčiau. Dėl mažesnio dervingumo rečiau minimas lipnių apnašų susidarymas, tačiau šiuolaikiniuose degikliuose skirtumas dažnai nėra esminis, jei kuras yra sertifikuotas.

    Finansiškai lapuočių granulės kartais vilioja kaina, bet vertinti vien jos nepakanka. Svarbu skaičiuoti ne tik už toną, bet ir pagal tai, kiek šilumos realiai gaunate, kaip dažnai tenka valyti katilą, ir ar kuras nesukelia šlako bei sukepimų, kurie didina gedimų riziką.

    Kaip išsirinkti saugiausiai

    Renkantis granules svarbiausia atsižvelgti į katilo ir degiklio reikalavimus bei gamintojo rekomendacijas. Netinkamas kuras gali lemti dažnesnius užsikūrimo trikdžius, didesnes sąnaudas ir daugiau priežiūros, ypač jei granulių sudėtyje yra žievės, smėlio ar kitų priemaišų.

    Patikimiausias orientyras yra kokybės sertifikatai, pavyzdžiui, ENplus A1 arba DINplus, nes jie paprastai reiškia griežtesnę kontrolę dėl drėgmės, peleningumo, mechaninio patvarumo ir priemaišų. Jei renkatės tarp dviejų panašios kainos variantų, dažniausiai laimi tas kuras, kuris užtikrina stabilesnį degimą ir mažiau priežiūros jūsų konkrečiame katile.

  • Turi pernykščio medžio granulių? Prieš kūrenant patikrink vieną dalyką – sutaupysi nervų

    Atvėsus orams daugelis namų savininkų katilinėje ar garaže randa likusių medžio granulių iš praėjusio sezono. Noras jas sunaudoti suprantamas, tačiau svarbiausia prieš kūrenant įvertinti ne laiką, o laikymo sąlygas. Jei granulės per vasarą gavo drėgmės, jų kaitra ir katilo darbas gali smarkiai suprastėti.

    Medžio granulės neturi „galiojimo datos“ kaip maisto produktai, tačiau jos yra higroskopiškos, todėl lengvai sugeria drėgmę iš aplinkos. Pagal ENplus sertifikavimo logiką kokybiškų granulių drėgnis paprastai neturėtų viršyti 10 proc. masės. Kai drėgmės daugiau, dalis šilumos sudeginama vandeniui išgarinti, o ne namams šildyti.

    Drėgmė išduoda greitai

    Pirmas ženklas, kad kuras nukentėjo, yra granulių irimas ir padidėjęs dulkių kiekis maiše. Sudrėkusios granulės dažnai išbrinksta, praranda tvirtumą ir ima byrėti į pjuvenas. Toks kuras ne tik prasčiau dega, bet ir teršia degimo kamerą, didina nuosėdų susidarymą.

    Ne mažiau svarbi rizika – kuro padavimo sutrikimai. Smulkios dulkės ir suiręs kuras gali kimšti sraigtinį ar pneumatinį padavimą, o tai baigiasi katilo stabdymais, klaidomis ir remontu. Vien dulkės dar nebūtinai reiškia drėgmę, tačiau jų perteklius beveik visada blogina įrenginio darbą.

    Kaip patikrinti pernykštį kurą?

    Prieš pildant bunkerį verta patikrinti kelis maišus iš skirtingų vietų. Apžiūrėk pakuotę: įplyšimai, pažeistas dugnas ar akivaizdus sušlapimas rodo, kad drėgmė galėjo patekti į vidų. Jei maišo apačioje susikaupusi stora dulkių „paklodė“, kuras galėjo būti suardytas ir transportuojant, ir laikant.

    Tuomet įvertink granulių tvirtumą. Kokybiškos granulės yra kietos, lūžta su pasipriešinimu ir neištepa rankų tarsi drėgnos pjuvenos. Jei granulės lengvai trupa nuo menko spaudimo, linksta ar byra į miltus, tai dažnas drėgmės arba stipraus mechaninio pažeidimo požymis.

    Dar vienas patikimas signalas – kvapas ir pelėsio požymiai. Granulės turi kvepėti mediena, o ne rūgščiai ar tvankiai. Jei juntamas pelėsio kvapas, matosi apnašos, gumulai ar sulipimas, tokio kuro geriau nenaudoti, ypač dėl dulkių ir galimų biologinių dalelių, kurios gali dirginti kvėpavimo takus.

    „Vandens testas“, kai granulės metamos į stiklinę, dažnai klaidina: jis labiau parodo tankį, o ne realų drėgnį ar šilumingumą. Daug svarbiau yra pakuotės būklė, tvirtumas, kvapas ir tai, ar kuras neįgavo drėgmės laikymo vietoje.

    Ką daryti, jei granulės suiro?

    Jei granulės nuo drėgmės suiro, jų grąžinti į pradinę būklę neįmanoma. Išdžiovinus liks sausos dulkės, kurios katilo padavimo mechanizmui yra viena blogiausių medžiagų. Taip pat nerekomenduojama stipriai sudrėkusio ar pelėsio paveikto kuro maišyti su naujomis granulėmis, nes problemos dažnai persikelia į visą partiją.

    Jeigu kuras akivaizdžiai pelija arba yra virtęs pjuvenų mase, saugiau jo atsisakyti ir tvarkyti pagal savivaldybėje galiojančias atliekų taisykles. Sausos, švarios pjuvenos kartais panaudojamos sode, tačiau suiręs, įtartino kvapo kuras pirmiausia yra rizika katilui ir namų mikroklimatui.

    Dar viena mažiau žinoma tema – anglies monoksido kaupimosi rizika didelėse sandėliavimo patalpose. Laikomas biokuras, ypač didesniais kiekiais uždarose erdvėse, gali keisti oro sudėtį, todėl patalpas būtina vėdinti. Prieš einant į prastai vėdinamą sandėlį su dideliu granulių kiekiu verta jį gerai išvėdinti.

    Kad likusios granulės saugiai sulauktų kito sezono, svarbiausia apsaugoti jas nuo drėgmės iš apačios ir iš oro. Maišų geriau nestatyti tiesiai ant betono, o laikyti ant paletės, sausoje, uždengtoje vietoje. Pažeistus maišus verta sandariai užklijuoti arba kurą perpilti į uždarus konteinerius.