CP v2

Tag: Entomologija

  • Invaziniai azijiniai maldininkai plinta Europoje: mokslininkai įspėja dėl žalos vietiniams vabzdžiams

    Europoje sparčiai plinta dvi didelių azijinių maldininkų rūšys, kurios, mokslininkų vertinimu, tampa realia grėsme vietinėms ekosistemoms. Tyrėjai teigia, kad šie plėšrūs vabzdžiai į žemyną pateko atsitiktinai maždaug prieš dešimtmetį, o pastaraisiais metais jų populiacijos ėmė augti itin greitai.

    Daugiausia naujų radaviečių fiksuojama pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje, kur šiltesnis klimatas ir urbanizuotos teritorijos sudaro palankias sąlygas įsitvirtinti. Specialistai pabrėžia, kad tai atspindi platesnę tendenciją: dėl klimato kaitos daugelis invazinių rūšių lengviau peržengia natūralias geografines ribas ir plečia arealą į šiaurę.

    Tyrime, kurį koordinavo italų entomologas Roberto Battistonas, akcentuojama, kad šios rūšys yra universalūs plėšrūnai ir pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu. Vienas kiaušinėlių kokoną primenantis dėtis vidutiniškai gali duoti apie 200 jauniklių, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei įprastai susilaukia vietiniai europiniai maldininkai.

    Augimą dar labiau spartina tai, kad jaunikliai rečiau suėda vienas kitą, todėl iki brandos išgyvena didesnė dalis individų. Tokia kombinacija reiškia, kad net ir santykinai nedidelis pradinis skaičius per kelis sezonus gali virsti reikšminga populiacija, ypač jei sąlygos švelnios ir pakanka grobio.

    Mokslininkai įspėja, kad invaziniai maldininkai kelia grėsmę ne tik kitoms maldininkų rūšims, bet ir platesniam vietinių vabzdžių spektrui. Jie aktyviai medžioja apdulkintojus, įskaitant medunešes bites, o tai gali turėti netiesioginį poveikį augalų apdulkinimui ir visoms su tuo susijusioms mitybinėms grandinėms.

    Be vabzdžių, fiksuojami ir atvejai, kai šie plėšrūnai sugaudo smulkius stuburinius, pavyzdžiui, varles ar driežus. Ypatingas nerimas siejamas su Viduržemio jūros salomis, kur yra daug endeminių rūšių, todėl papildomas plėšrūnas gali greitai pakeisti trapų ekologinį balansą.

    Tyrėjų surinkti stebėjimai parodė ir netikėtą faktą: dažniausiai užfiksuoti stuburiniai plėšrūnai, sėkmingai sumedžiojantys invazinius maldininkus, yra naminės katės. Duomenyse nurodoma, kad katės sudarė apie 45 proc. patvirtintų sėkmingos medžioklės atvejų.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: katės neskiria invazinių ir vietinių rūšių, todėl kartu gali mažinti ir europinių maldininkų populiacijas, kurios kai kuriose vietovėse jau patiria spaudimą. Tai reiškia, kad vien natūralūs plėšrūnai problemos neišsprendžia, o situacija gali tapti dar kompleksiškesnė.

    Entomologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimą dažnai skatina du veiksniai: šylantis klimatas ir žmogaus kuriamos buveinės. Miestuose bei priemiesčiuose dažnai būna šilčiau, yra daugiau slėptuvių ir skirtingų mikrobuveinių, o apšvietimas ir želdynai pritraukia vabzdžius, kurie tampa lengvu grobiu.

    „Jie juda vis toliau į šiaurę dėl klimato kaitos“, – sakė Roberto Battistonas.

    Mokslininkų vertinimu, šis atvejis yra dar vienas priminimas, kad žmogaus veikla ir klimato pokyčiai naikina natūralius barjerus, kurie anksčiau stabdė invazinių rūšių įsitvirtinimą. Tolimesnė stebėsena ir ankstyvas aptikimas tampa kritiškai svarbūs, kad poveikis vietinėms rūšims būtų kuo mažesnis.

  • Kaip dantų šepetėlis ilgio vabalas: kas varžosi dėl didžiausio pasaulyje vabalo titulo

    Didžiausio pasaulyje vabalo vardas nėra toks vienareikšmis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Entomologų aprašymuose dėl rekordo dažniausiai minimi du įspūdingi Pietų ir Centrinės Amerikos vabzdžiai, kurių kūno ilgis siekia daugiau nei 15 centimetrų.

    Į diskusiją dažniausiai įtraukiami herkulo vabalas (Dynastes hercules) ir titanas ūsuotis (Titanus giganteus). Vienas jų išsiskiria „ragais“ ir ilgiu kartu su jais, kitas garsėja masyvumu ir ypač galingais žandikauliais.

    Herkulo vabalas pavadintas pagal mitinį Heraklį, o jo išvaizda tai pateisina: patinai turi du didelius ragus, kuriais stumdosi ir kovoja su konkurentais. Šie „ginklai“ skirti ne medžioklei, o varžyboms dėl poravimosi.

    Dažnai būtent dėl ragų herkulo vabalas pateikiamas kaip vienas ilgiausių vabalų: kartu su jais bendras ilgis kai kuriuose šaltiniuose nurodomas iki maždaug 19 centimetrų. Patelės paprastai mažesnės ir ragų neturi, todėl aiškiai matomas lyčių dimorfizmas.

    Nors išvaizda grėsminga, šis vabalas laikomas žmogui nepavojingu. Suaugėliai minta daugiausia pernokstančiais ar pūvančiais vaisiais, o lervos vystosi negyvoje, yrantėje medienoje, atlikdamos svarbų vaidmenį miško ekosistemose.

    Kitas rimtas kandidatas į didžiausio vabalo titulą yra titanas ūsuotis, gyvenantis Pietų Amerikoje. Jo kūno ilgis dažnai nurodomas iki maždaug 16,7 centimetro, tačiau labiausiai stebina ne vien centimetrai, o jėga.

    Šio vabalo žandikauliai itin stiprūs: aprašymuose pabrėžiama, kad jis gali per kąsti medinį pieštuką. Nors tokie faktai skamba kaip sensacija, tai greičiau biologinė prisitaikymo prie aplinkos išraiška, o ne „puolimo“ strategija.

    Dar viena įdomi detalė susijusi su mityba. Teigiama, kad suaugę titanai ūsuočiai gali beveik nesimaitinti ir gyventi iš riebalų atsargų, sukauptų lervos stadijoje, todėl jų suaugėlio gyvenimo tarpsnis gali būti trumpas.

    Skirtingi šaltiniai „didžiausią“ apibrėžia nevienodai: vieni vertina maksimalų ilgį, kiti kūno masę ar tūrį. Dėl to herkulo vabalas dažniau minimas kaip vienas ilgiausių, o titanas ūsuotis neretai apibūdinamas kaip vienas masyviausių ir galingiausių vabalų.

    Entomologijoje svarbu ir tai, kaip matuojamas vabzdys: ar į ilgį įtraukiami ragai, ilgos antenos, ar skaičiuojamas tik kūnas. Būtent dėl šių metodinių skirtumų diskusija apie „didžiausią pasaulyje vabalą“ dažnai turi ne vieną teisingą atsakymą.

  • 8 metų berniuko radinys sode atskleidė, kaip ąžuolų gumbai chemiškai apgauna skruzdėles

    JAV mokslininkų aprašytas atvejis prasidėjo nuo paprasto vaikiško smalsumo: 8 metų berniukas kieme pastebėjo prie skruzdėlyno sukrautas mažas „rutuliukų“ krūveles. Iš pirmo žvilgsnio jos priminė sėklas, tačiau paaiškėjo, kad tai ąžuolų gumbai, kuriuose vystosi vapsvų lervos.

    Vėliau tyrėjai nustatė, kad kai kurios skruzdėlės tokius gumbus renka ir neša į lizdą beveik taip pat, kaip neša sėklas su maistingu priedu. Šis elgesys atskleidė netikėtą trijų organizmų ryšį: ąžuolo, gumbą suformavusios vapsvos ir skruzdėlės, kuri tampa savotišku pernešėju.

    Biologijoje gerai žinomas reiškinys vadinamas mirmekochorija, kai skruzdėlės išnešioja sėklas, nes šios turi riebų, maistingą priedą. Skruzdėlės sėklą parsineša į lizdą, priedą suėda, o pačią sėklą dažnai išmeta ar palieka vietoje, kur ji turi didesnę galimybę sudygti.

    Toks mainų principas augalui naudingas kaip platinimo strategija, o skruzdėlėms tai yra papildomas energijos šaltinis. Dėl to skruzdėlių reakcija į konkrečias riebalų rūgštis sėklose yra gana nuspėjama ir seniai tiriama.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta ąžuolų gumbams, kuriuos suformuoja dvi giminingos vapsvų rūšys, o ant gumbų būna šviesi „kepurėlė“. Stebėjimai ir eksperimentai parodė, kad skruzdėlės gumbus labiausiai griebia būtent už šios dalies ir ją noriausiai parsineša.

    Laboratorijoje lygintas skruzdėlių susidomėjimas gumbais ir sėklomis: abiem atvejais jos elgėsi panašiai, aktyviai tyrinėjo ir dažnai nešė grobį į lizdą. Kai nuo gumbų buvo pašalinta „kepurėlė“, skruzdėlių dėmesys smarkiai sumažėjo, o atskirai pateikta „kepurėlė“ jas vėl traukė.

    Cheminė analizė parodė, kad „kepurėlėse“ aptinkama riebalų rūgščių, panašių į tas, kurios būdingos sėklų maistingiems priedams. Kitaip tariant, skruzdėlės reaguoja ne tiek į formą, kiek į kvapų ir junginių „parašą“, kuris siunčia signalą, kad radinį verta pasiimti.

    Skirtingai nei sėkloms, gumbų „platinimas“ vapsvoms nebūtinai reiškia didesnį atstumą, nes suaugusios vapsvos gali skristi. Vis dėlto tikėtinas pagrindinis laimėjimas yra apsauga: skruzdėlių lizdai yra po žeme, labiau izoliuoti nuo dalies plėšrūnų, parazitų ir aplinkos poveikio.

    Gumbas, patekęs į lizdą, gali turėti didesnį šansą išvengti kitų vabzdžių parazitavimo ar miško paklotėje tykančių plėšrūnų. Be to, skruzdėlių lizdų aplinka ir jų naudojamos antimikrobinės medžiagos gali mažinti kai kurių patogenų riziką, nors konkreti nauda įvairioms rūšims dar turi būti tikslinama tolesniais tyrimais.

    Mokslininkų teigimu, šis atvejis rodo platesnę tendenciją gamtoje: jei skruzdėlės elgesį galima „įjungti“ tam tikrais cheminiais signalais, į jų pernešimo sistemą gali įsitraukti ne vien augalai ir sėklos. Tai plečia supratimą apie ekosistemų sąveikas ir apie tai, kaip skirtingi organizmai evoliuciškai randa panašius sprendimus.