Oro tarša siejama ne tik su kosuliu ar dusuliu: vis daugiau duomenų rodo, kad ilgalaikis smogo poveikis gali prisidėti prie plaučių vėžio rizikos. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) dar 2013 metais lauko oro taršą ir kietąsias daleles priskyrė žmogui kancerogeniškiems veiksniams.
Nors rūkymas išlieka svarbiausias plaučių vėžio rizikos veiksnys, jis nepaaiškina visų susirgimų. Dėl to mokslininkai ieško biologinių mechanizmų, kurie paaiškintų, kaip ilgus metus įkvepiami teršalai „įsirašo“ į organizmo procesus.
2026 metais žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime analizuoti 1 357 žmonių duomenys iš dviejų didelių American Cancer Society projektų. Kraujo mėginiai buvo paimti tada, kai dalyviai dar neturėjo vėžio diagnozės, o vėlesniu laikotarpiu 671 žmogui nustatytas plaučių vėžys.
Tyrėjai ištyrė 1 138 metabolitus, tai yra mažas molekules, susijusias su organizmo medžiagų apykaita. Taip pat buvo įvertinta dalyvių ilgalaikė ekspozicija keliems pagrindiniams teršalams, įskaitant azoto dioksidą, ozoną, sieros dioksidą, anglies monoksidą ir kietąsias daleles PM10 bei PM2,5.
Svarbiausia detalė ta, kad kraujas paimtas dar iki diagnozės: vienoje kohortoje vidutinis laikas iki ligos nustatymo siekė septynerius metus, kitoje – dvejus metus. Tai leido ieškoti ankstyvų pokyčių, kurie atsiranda dar iki kliniškai nustatomo vėžio.
Analizė parodė, kad 522 metabolitai buvo susiję bent su vienu oro teršalu. Iš jų išskirti aštuoni metabolitai, kurie siejosi ir su taršos poveikiu, ir su vėlesne plaučių vėžio rizika.
Keturi metabolitai, tarp jų gama gliutamilgliutaminas ir fenilacetilgliutaminas, statistiškai „tarpininkavo“ ryšiui tarp PM10, PM2,5 ar ozono poveikio ir plaučių vėžio rizikos. Tai reiškia, kad dalis taršos poveikio rizikai gali būti paaiškinama per šiuos su uždegimu, oksidaciniu stresu ir energijos apykaita siejamus biocheminius kelius.
„Matuojami kraujo metabolitų pokyčiai gali pasirodyti dar iki to, kai liga tampa diagnozuojama įprastais metodais“, – teigiama tyrimo išvadų apibendrinime.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar nėra praktinis kraujo testas, galintis pasakyti, ar konkrečiam žmogui smogas sukels plaučių vėžį. Identifikuoti metabolitai laikomi potencialiais biomarkeriais, kuriuos būtina patvirtinti papildomais tyrimais ir skirtingose populiacijose.
Tyrimas turi ir ribojimų: taršos poveikis vertintas pagal gyvenamosios vietos duomenis, o metabolominis profilis nustatytas vieną kartą. Be to, dauguma dalyvių buvo vyresnio amžiaus ir baltaodžiai, todėl rezultatų pritaikomumą reikia patikrinti įvairesnėse grupėse.
Ekspertai pabrėžia, kad ši kryptis svarbi visuomenės sveikatai: jei ankstyvi metabolominiai signalai bus patvirtinti, ateityje jie galėtų padėti tiksliau įvertinti aplinkos veiksnių vaidmenį ir geriau identifikuoti didesnės rizikos grupes. Tačiau kol kas pagrindinė žinutė išlieka paprasta: oro tarša nėra vien komforto klausimas, jos poveikis organizmui gali kauptis metų metus.
Plaučių vėžio prevencijoje vis dar svarbiausios priemonės yra rūkymo atsisakymas, pasyvaus rūkymo vengimas ir kuo mažesnė taršos ekspozicija, ypač didelio užterštumo dienomis. Daliai rizikos grupių taip pat taikomos ankstyvosios patikros programos, pavyzdžiui, mažos dozės kompiuterinė tomografija, kai ją rekomenduoja gydytojai.