Tag: Epigenetiniai laikrodžiai

  • Tyrimai: „Ozempic“ ir „Mounjaro“ grupės vaistai gali lėtinti senėjimą ir mažinti biologinį amžių

    Vaistai, geriausiai žinomi kaip pagalba mažinant svorį ir kontroliuojant gliukozės kiekį, gali turėti ir platesnį poveikį – tyrėjai vis dažniau vertina, ar jie gali lėtinti senėjimo procesus.

    Kalbama apie GLP-1 grupės preparatus ir panašius vaistus, tarp kurių minimi „Ozempic“, „Wegovy“ bei „Mounjaro“. Be svorio mažėjimo, šiai grupei priskiriamas ir poveikis kai kurioms širdies bei kraujagyslių rizikoms, inkstų komplikacijoms, taip pat galimas ryšys su lėtiniu uždegimu.

    Konferencijoje „Aging Research and Drug Discovery“ Bostone bendrovės „Eli Lilly“ atstovas dr. Kevin Duffin pristatė analizę, kurioje nagrinėtas tirzepatidas – veiklioji „Mounjaro“ medžiaga.

    Analizėje panaudoti klinikinio tyrimo SURMOUNT-5 duomenys: 72 savaites lygintas tirzepatido ir semagliutido poveikis. Atskirai vertinti 71 vyresnio nei 50 metų dalyvio, vartojusio tirzepatidą, su senėjimu siejami rodikliai.

    Kaip matuojamas „biologinis amžius“

    Mokslininkai rėmėsi vadinamaisiais epigenetiniais laikrodžiais – įrankiais, kurie biologinį amžių bando įvertinti pagal cheminių žymenų pokyčius DNR. Šie rodikliai skiriasi nuo kalendorinio amžiaus ir turėtų geriau atspindėti organizmo būklę.

    Rezultatai rodė, kad dalis senėjimo indikatorių sulėtėjo, o kai kuriose analizėse fiksuotas ir jų „atsukimas“ atgal. Pristatymo metu minėta, kad tai galėtų atitikti maždaug 3–6 metų biologinio amžiaus sumažėjimą, priklausomai nuo naudoto rodiklio.

    Panašių signalų, pasak straipsnyje aptariamų duomenų, matyta ir vertinant semagliutidą, naudojamą preparatuose „Ozempic“ ir „Wegovy“. Kai kuriose analizėse fiksuoti palankūs skirtingų organų biologinio amžiaus žymenų pokyčiai, lyginant su placebo.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžė, kad šių pokyčių nepavyko iki galo paaiškinti vien svorio mažėjimu, geresne glikemijos kontrole ar mažėjančiu uždegimu – tai leidžia svarstyti, jog gali veikti ir kiti mechanizmai.

    Duomenys iš žmonių tyrimų ir atskiras eksperimentas su pelėmis

    Papildomų duomenų pateikė 2026 metų gegužę „Nature Communications“ publikuotas tyrimas, kuriame dalyvavo ŽIV turintys žmonės su pakitusiu riebalinio audinio pasiskirstymu. Po 32 savaičių gydymo semagliutidu dalis epigenetinių laikrodžių rodė lėtesnį senėjimą, palyginti su placebo.

    Akcentuojama, kad šie rezultatai taikomi konkrečioms pacientų grupėms, todėl jų negalima automatiškai perkelti visiems sveikiems žmonėms.

    Dar ryškesnių rezultatų pateikė 2026 metų rugsėjį žurnale „Nature“ aprašytas Kalifornijos universiteto Berklio mokslininkų eksperimentas su pelėmis. Jame buvo tiriamas semagliutido poveikis 20 mėnesių amžiaus pelių patelėms, o vienoje eksperimento dalyje vaistas buvo skiriamas iki gyvenimo pabaigos.

    Nurodoma, kad semagliutidą gavusių pelių medianinė gyvenimo trukmė siekė 834 dienas, o kontrolinėje grupėje – 742 dienas. Skirtumas sudarė 92 dienas, arba apie 12 proc.

    Kodėl mokslininkai ragina neskubėti su išvadomis

    Eksperimente su pelėmis taip pat aprašyta geresnė raumenų funkcija, koordinacija ir pažintiniai gebėjimai, bei mažiau kai kurių su senėjimu siejamų pokyčių. Tačiau pabrėžiama, kad tai – gyvūnų modelis, kurio rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti žmonėms.

    Tyrėjai bandė atskirti, kiek poveikio lemia vien mažesnis suvartojamo maisto kiekis. Semagliutidą gavusios pelės buvo lyginamos su pelėmis, kurių raciono kaloringumas buvo sumažintas maždaug 24 proc., ir daugelyje fizinių testų rezultatai buvo panašūs.

    Vis dėlto išryškėjo skirtumų: vaistą gavusios pelės geriau atliko erdvinės atminties užduotis ir lengviau palaikė normalesnį cukraus kiekį kraujyje. Tai gali reikšti, kad semagliutidas įjungia papildomus apsauginius mechanizmus, nesusijusius vien su kalorijų ribojimu.

    Galiausiai mokslininkai primena ir metodinius apribojimus. Cedars-Sinai medicinos centro dr. James Kirkland atkreipė dėmesį, kad biologiniai laikrodžiai vis dar tobulinami, o skirtingi metodai gali rodyti nevienodus rezultatus – vien žymens pokytis nebūtinai reiškia tikrą organizmo „atjaunėjimą“.

    Taip pat lieka neaišku, kokį poveikį ilgalaikis šių vaistų vartojimas turėtų sveikiems, normalaus svorio žmonėms. Preparatai gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, ypač virškinamojo trakto, todėl turėtų būti vartojami pagal medicinines indikacijas.

    Kol kas atviras ir svarbiausias klausimas: ar epigenetinių rodiklių pokyčiai realiai virs papildomais gyvenimo metais geros sveikatos būklės.

  • Tyrimai rodo: nėštumas gali „pasendinti“ biologiškai, o per trumpa pertrauka tai gali sustiprinti

    Nėštumas gali laikinai „pasendinti“ moters organizmą pagal biologinio amžiaus testus, tačiau dalis šio efekto po gimdymo, regis, atsitraukia. Vis dėlto mokslininkai kelia klausimą: kas nutinka, jei kitas nėštumas prasideda dar nepasibaigus atsistatymo laikotarpiui?

    Naujoje apžvalgoje, publikuotoje žurnale „Trends in Endocrinology & Metabolism“, svarstoma hipotezė, kad per trumpi tarpai tarp nėštumų gali nutraukti natūralų organizmo atsigavimą, todėl su nėštumu susiję biologinio senėjimo žymenų pokyčiai galėtų kauptis.

    Harvardo medicinos mokyklos tyrėjai mano, kad tai galėtų padėti paaiškinti, kodėl daliai moterų, susilaukusių kelių vaikų, vėlesniame amžiuje stebima prastesnė sveikata, o kitoms – ne. Tiesa, patys autoriai pabrėžia: tai kol kas tik hipotezė, o ne įrodytas priežastinis ryšys.

    Iki šiol sukaupta įrodymų, kad nėštumas laikinai pakeičia biologinio senėjimo žymenis, tačiau ar dažni, arti vienas kito esantys nėštumai sukelia ilgalaikius padarinius, išlieka atviras klausimas.

    Nėštumo metu biologiniai rodikliai keičiasi

    Biologinis amžius nėra tas pats, kas amžius pagal gimtadienius – jis vertinamas pagal įvairius organizmo būklės požymius, pavyzdžiui, DNR pokyčius ar kraujo biocheminius rodiklius. Tokie „laikrodžiai“ bando įvertinti, kaip „senas“ atrodo kūnas pagal jo funkcijas.

    2024 metų Jeilio universiteto vadovautame tyrime, kuriame dalyvavo 119 moterų, DNR pagrindu skaičiuojami biologinio amžiaus rodikliai per maždaug 20 nėštumo savaičių vidutiniškai pasistūmėjo apie dvejus metus. Praėjus trims mėnesiams po gimdymo, dalis šių rodmenų reikšmingai „grįžo atgal“.

    Tai siejama su didžiule fiziologine adaptacija: nėštumo metu kraujo tūris gali padidėti 40–50 proc., persitvarko imuninė sistema, pakyla streso hormonų lygis, laikinai susiformuoja placenta. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia žalą – tai gali būti normalūs prisitaikymo procesai.

    Po gimdymo organizmas neatsistato akimirksniu. 2025 metų analizėje, apėmusioje daugiau nei 300 000 nėštumų ir 76 laboratorinius rodiklius, nustatyta, kad maždaug pusei jų prireikia mėnesių, o kartais – iki metų, kol sugrįžta į įprastą lygį.

    Ką reiškia „atsistatymo laikotarpio“ hipotezė?

    Apžvalgos autoriai idėją vadina atsistatymo laikotarpio hipoteze: kiekvienas nėštumas gali laikinai padidinti su senėjimu siejamus rodiklius, o po gimdymo jie palaipsniui mažėja. Jei kitas nėštumas prasideda anksčiau, nei šis mažėjimas baigiasi, „likutinis“ pokytis gali persidengti su nauju.

    2026 metų tyrimas, kuriame buvo stebėta 130 mamų, pateikė užuominų, kad taip gali būti. Tyrėjai matavo biologinio senėjimo žymenis nėštumo metu, vėliau – praėjus maždaug 6–9 mėnesiams ir dar kartą po 3–4 metų; moterims, kurios pastojo dar kartą, buvo fiksuojamas įprasto biologinio senėjimo tempo rodiklio (DunedinPACE) „sulėtėjimo“ pertrūkis.

    Vis dėlto šis darbas neatsako į praktinį klausimą, kiek laiko turėtų trukti tarpai tarp nėštumų ir ar stebimi pokyčiai virsta ilgalaikiais padariniais vyresniame amžiuje. Patys tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių duomenų tam nepakanka.

    Įdomu ir tai, kad ryšys tarp vaikų skaičiaus ir ilgaamžiškumo nėra paprastas. Pavyzdžiui, Suomijoje atliktas beveik 15 000 moterų tyrimas parodė, kad mažiausia mirtingumo rizika stebėta toms, kurios turėjo du ar tris vaikus, o didesnė – neturėjusioms vaikų arba turėjusioms penkis ir daugiau. Šis tyrimas nenagrinėjo, ar tam įtaką turi nėštumų tarpai, tačiau apžvalgos autoriai svarsto, kad būtent atsigavimo laikas galėtų būti vienas iš paaiškinimų.

    Kodėl kalbama ne vien apie kalendorių

    Apžvalgoje akcentuojama, kad po gimdymo organizmo atsigavimą gali veikti ne tik laikas. Su skirtingais biologinio amžiaus „laikrodžių“ rodmenimis siejami tokie veiksniai kaip kūno svoris prieš nėštumą ar žindymas; galimą reikšmę gali turėti ir miegas bei lėtinis stresas, nors jų poveikis šioje srityje dar menkai ištirtas.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja palaukti bent 24 mėnesius po gyvo gimdymo prieš planuojant kitą nėštumą, siekiant mažinti rizikas mamai ir kūdikiui. Tačiau ši rekomendacija nėra paremta biologinio senėjimo tyrimais, todėl mokslininkai kol kas negali įvardyti „teisingo“ laukimo termino būtent iš biologinio amžiaus perspektyvos.

    Ekspertai taip pat primena, kad daugelis biologinio amžiaus „laikrodžių“ buvo kurti žmonėms, kurie nėra nėščios – todėl normalūs nėštumo adaptacijos pokyčiai gali būti klaidingai interpretuojami kaip blogėjimas. Tik ilgi stebėjimo tyrimai, sekantys moteris per kelis nėštumus ir daugelį metų po jų, galės patikimiau atsakyti, ar tai turi ilgalaikių klinikinių pasekmių.

    Kol kas pagrindinė žinutė nėra ta, kad naujas kūdikis „pasendina“ mamą, o veikiau tai, kad atsistatymas po nėštumo gali būti ilgesnis ir biologiškai svarbesnis procesas, nei leidžia manyti įprastas pogimdyminis laikotarpis.

  • Mokslininkai atskleidė: ši veikla gali lėtinti biologinį senėjimą net 4 proc.

    Menas ir kultūrinė veikla gali būti susiję su lėtesniu biologiniu senėjimu, rodo naujas mokslinis tyrimas. Biologinis amžius atspindi, kaip organizmas sensta ląstelių lygiu, ir neretai tiksliau nei kalendorinis amžius parodo bendrą sveikatos būklę.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale Innovations in Aging, dalyvavo apie 3 500 suaugusiųjų. Dalyvių buvo klausiama, kaip dažnai per pastaruosius metus jie užsiėmė kultūrine veikla, pavyzdžiui, dainavo, piešė, lankėsi muziejuose, taip pat kiek judėjo sportuodami.

    Mokslininkai šiuos atsakymus palygino su biologiniu amžiumi, apskaičiuotu epigenetiniais laikrodžiais. Tai tyrimų metodai, kurie biologinį amžių vertina pagal DNR metilinimo pokyčius, siejamus su senėjimo procesais.

    Ką parodė rezultatai

    Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp dažnesnio įsitraukimo į meną ir kultūrą bei lėtesnio biologinio senėjimo. Vienas iš naudotų epigenetinių laikrodžių rodė, kad žmonės, kurie tokia veikla užsiėmė bent tris kartus per metus, senėjo apie 2 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė tik vieną ar du kartus.

    Dar ryškesnis efektas matytas didėjant dažniui: kas mėnesį užsiimantys dalyviai senėjo apie 3 proc. lėčiau, o kas savaitę tai darę žmonės apie 4 proc. lėčiau. Tyrėjai nurodė, kad ryšys išliko įvertinus ir kitus veiksnius, tokius kaip kūno masės indeksas, rūkymas ar išsilavinimas.

    Įdomu tai, kad tyrimo autoriai pabrėžė: pagal gautus duomenis meninė ir kultūrinė veikla biologinio senėjimo kontekste gali būti panašiai reikšminga kaip ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas įprotis gali pakeisti kitą, greičiau kalbama apie skirtingų sveikatai naudingų veiksnių sumą.

    Kodėl tai gali veikti

    Vienas pagrindinių aiškinimų yra streso mažinimas. Ilgalaikis stresas siejamas su uždegiminiais procesais organizme, o šie gali prisidėti prie spartesnio biologinio senėjimo.

    Menas ir kultūra neretai suteikia socialinio ryšio, sąmoningumo ir emocinės savireguliacijos patirties. Tokia veikla gali padėti „perjungti“ dėmesį, sumažinti įtampą ir kasdienį psichologinį krūvį, ypač jei užsiėmimai tampa reguliaria rutinos dalimi.

    Kaip pradėti, kad būtų paprasta

    Nauda gali būti pasiekiama skirtingais keliais, todėl nereikia rinktis sudėtingų ar brangių užsiėmimų. Tam gali tikti skaitymas, šokiai, piešimas, dainavimas, rašymas dienoraštyje ar apsilankymai kultūros renginiuose, svarbiausia yra reguliarumas.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta suaugusiesiems, o didžiausia nauda dažniau akcentuojama vyresniame amžiuje, ypač nuo 40 metų. Specialistai pabrėžia, kad geriausi rezultatai paprastai siejami ne su vienu įpročiu, o su deriniu: pakankamu miegu, subalansuota mityba, judėjimu ir prasminga, streso lygį mažinančia veikla.

  • Mokslininkai nustatė: muziejai gali lėtinti senėjimą – efektas prilygsta mankštai kartą per savaitę

    Mokslininkai nustatė: muziejai gali lėtinti senėjimą – efektas prilygsta mankštai kartą per savaitę

    Reguliarus lankymasis muziejuose, bibliotekose ar parodose gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu, rodo Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas. Mokslininkai pastebėjo, kad kultūrinė veikla bent kartą per savaitę siejosi su palankesniais biologinio amžiaus rodikliais.

    Tyrimą atlikę University College London (UCL) mokslininkai analizavo daugiau nei 3 500 suaugusiųjų sveikatos duomenis. Vertinimui pasitelkti keli vadinamieji epigenetiniai laikrodžiai, kurie pagal DNR metilinimo ir kitus biologinius ženklus leidžia apytikriai įvertinti, kaip greitai sensta organizmas.

    Kaip matuotas biologinis amžius

    Skirtingi epigenetiniai laikrodžiai fiksuoja nevienodus senėjimo aspektus, todėl tyrėjai lygino net kelis modelius. Vienas jų, DunedinPACE, vertina būtent senėjimo tempą, o ne tik biologinio amžiaus „tašką“ konkrečiu metu.

    Pagal šį rodiklį, žmonėms, kurie kultūrinėje ar meninėje veikloje dalyvavo kartą per savaitę, senėjimo tempas buvo apie 4 proc. lėtesnis nei tų, kurie tokia veikla užsiėmė rečiau nei tris kartus per metus. Kas mėnesį užfiksuotas įsitraukimas siejosi su maždaug 3 proc. lėtesniu tempu.

    Kitas naudojamas įrankis, PhenoAge, lygina chronologinį amžių su tuo, ką „sako“ bendri sveikatos rodikliai. Tyrime nurodoma, kad reguliariai su menu ar kultūra bent kartą per savaitę susiduriantys žmonės pagal šį rodiklį vidutiniškai atrodė maždaug vieneriais metais „jaunesni“.

    Kokia veikla siejosi su geresniais rodikliais

    Į kultūrinę ir meninę veiklą pateko įvairūs užsiėmimai: muziejų ir bibliotekų lankymas, parodos, rankdarbiai, tapyba, dainavimas, šokiai ar kitos kūrybinės praktikos. Tyrėjai taip pat pastebėjo tendenciją, kad didesnė veiklų įvairovė dažniau siejosi su palankesniais senėjimo ženklais.

    Ryškiausi ryšiai fiksuoti tarp vidutinio amžiaus suaugusiųjų, tačiau autoriai pabrėžia, kad tai nėra tiesioginis įrodymas, jog būtent muziejus „sustabdo“ senėjimą. Tokiuose stebėjimo tyrimuose svarbūs ir kiti veiksniai: sveikatos būklė, išsilavinimas, pajamos, socialinis aktyvumas, mityba ar fizinis aktyvumas.

    Kodėl menas gali veikti organizmą

    UCL tyrėjai aiškina, kad meninės ir kultūrinės patirtys gali mažinti stresą, stiprinti socialinius ryšius ir skatinti protinę veiklą, o tai siejama su geresniais ilgalaikės sveikatos rodikliais. Kitos studijos sveikatos kontekste dažnai mini ir mažesnį uždegiminius procesus atspindinčių žymenų lygį bei širdies ir kraujagyslių rizikos mažėjimą, nors mechanizmai gali skirtis.

    „Mūsų tyrimas pateikia pirmuosius įrodymus, kad įsitraukimas į meną ir kultūrą siejasi su lėtesniu biologinio senėjimo tempu“, – sakė UCL epidemiologė Feifei Bu.

    „Šie rezultatai rodo, kad menas gali turėti poveikį sveikatai biologiniu lygmeniu ir turėtų būti vertinamas kaip sveikatą stiprinantis elgesys panašiai kaip fizinis aktyvumas“, – teigė UCL tyrimo autorė Daisy Fancourt.

    Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse vis dažniau kalbama apie vadinamąjį socialinį išrašymą, kai vietoje ar greta vaistų rekomenduojamos bendruomeninės veiklos. Ankstesnės iniciatyvos Kanadoje, kai pacientams būdavo suteikiamas nemokamas patekimas į muziejus, šį kartą gavo papildomą mokslinį kontekstą, nors praktinei medicinai dar reikalingi platesni ir ilgalaikiai tyrimai.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kultūrinės veiklos nereikėtų suprasti kaip fizinio aktyvumo pakaitalo. Vis dėlto daugeliui žmonių tai gali būti realistiškas, prieinamas būdas papildyti sveikatai palankų gyvenimo būdą, ypač kai judėjimas ribotas ar motyvacija sportui mažesnė.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Innovation in Aging“.

  • Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Study suggests strong social ties may slow biological aging, with epigenetic clocks offering new clues

    Building strong relationships throughout life — from loving parents in childhood to close friends, active communities, and faith involvement in adulthood — may actually slow how the body ages. Researchers suggest that these “social advantages” can influence biological aging markers known as epigenetic clocks, which track changes in DNA methylation. People who enjoy more supportive and connected lives often appear biologically younger than their chronological age.

    Long-Term Study Links Social Advantage to Youthful Biology

    The findings were published in the October issue of Brain, Behavior and Immunity — Health and draw on data from over 2,100 adults who participated in the long-running Midlife in the United States (MIDUS) study.

    Anthony Ong, a psychology professor at Cornell University, and his colleagues discovered that people with greater “cumulative social advantage” — a measure of lifelong social and emotional support — tended to show slower biological aging and reduced chronic inflammation.

    Measuring the Pace of Aging

    The study examined two leading measures of biological age, called GrimAge and DunedinPACE. Both are epigenetic clocks that scientists use to predict health risks and life expectancy. Participants with richer and more consistent social relationships displayed younger biological profiles on both measures.

    “Cumulative social advantage is really about the depth and breadth of your social connections over a lifetime,” Ong said. “We looked at four key areas: the warmth and support you received from your parents growing up, how connected you feel to your community and neighborhood, your involvement in religious or faith-based communities, and the ongoing emotional support from friends and family.”

    The Biology of Connection

    The researchers hypothesized that sustained social advantage becomes reflected in core regulatory systems linked to aging, including epigenetic, inflammatory and neuroendocrine pathways. Remarkably, they found that higher social advantage was linked to lower levels of interleukin-6, a pro-inflammatory molecule implicated in heart disease, diabetes and neurodegeneration. Interestingly, however, there were no significant associations with short-term stress markers like cortisol or catecholamines.

    Why Lifelong Relationships Matter

    Unlike many earlier studies that looked at social factors in isolation — whether a person is married, for example, or how many friends they have — this work conceptualized “cumulative social advantage” as a multidimensional construct. And by combining both early and later-life relational resources, the measure reflects the ways advantage clusters and compounds.

    “What’s striking is the cumulative effect — these social resources build on each other over time,” Ong said. “It’s not just about having friends today; it’s about how your social connections have grown and deepened throughout your life. That accumulation shapes your health trajectory in measurable ways.”

    Connection as a Form of Investment

    This doesn’t mean a single friendship or volunteer stint can turn back the biological clock. The authors suggest that the depth and consistency of social connection, built across decades and different spheres of life, matters profoundly. The study adds weight to the growing view that social life is not just a matter of happiness or stress relief but a core determinant of physiological health.

    “Think of social connections like a retirement account,” Ong said. “The earlier you start investing and the more consistently you contribute, the greater your returns. Our study shows those returns aren’t just emotional; they’re biological. People with richer, more sustained social connections literally age more slowly at the cellular level. Aging well means both staying healthy and staying connected — they’re inseparable.”