CP v2

Tag: Epigrafika

  • Kazachstano stepėje aptiko sensaciją: nauji Kangju įrašai gali perrašyti istoriją

    Kazachstano stepėje aptiko sensaciją: nauji Kangju įrašai gali perrašyti istoriją

    Kazachstano stepėje, netoli dabartinio Turkestano, archeologai Kultobės (Kültöbe) gyvenvietėje aptiko 14 naujų senovinių įrašų fragmentų ir gausybę radinių, datuojamų nuo II amžiaus prieš Kristų iki IV amžiaus. Tyrėjai teigia, kad tai vienas ryškiausių pastarųjų metų atradimų, galintis iš esmės praplėsti žinias apie Kangju valstybę.

    Didžiausią dėmesį patraukė tekstai, išlikę ant plytų ir architektūrinių detalių. Pasak specialistų, įrašai padaryti iki šiol neidentifikuotu rašto variantu, kuris gali būti susijęs su vietos administracija ir rodyti savarankišką rašto tradiciją, o ne vien pasiskolintas abėcėles iš kaimyninių regionų.

    Iki šiol mokslininkai turėjo tik pavienius pavyzdžius, siejamus su Kangju rašytine kultūra, todėl naujai rastas tekstų korpusas reikšmingai plečia medžiagą tyrimams. Kiekvienas papildomas fragmentas didina tikimybę tiksliau atkurti ženklų sistemą, priartėti prie kalbos iššifravimo ir geriau suprasti, kaip buvo organizuota valdžia bei kasdienis gyvenimas.

    Kasinėjimų metu taip pat aptikti turtingai įrengti kapai ir daugybė buities bei amatų liudijimų: papuošalai, ginklų dalys, keramika ir kiti dirbiniai. Radinių pobūdis leidžia manyti, kad vietos bendruomenės turėjo išvystytą meistrystę, o dalis artefaktų signalizuoja ir apie platesnius mainų ryšius su kitais Azijos regionais.

    Istorikai primena, kad Kangju valstybė šimtmečiais buvo svarbi tarpininkė tarp Kinijos, Centrinės Azijos stepių ir iranėniškojo pasaulio, o jos vaidmuo siejamas ir su prekybiniais maršrutais, vėliau apibendrintais Šilko kelio pavadinimu. Tačiau ilgą laiką ši civilizacija išliko menkai pažįstama, nes daugiausia buvo žinoma iš išorinių šaltinių, ypač kinų kronikų.

    Būtent todėl Kultobėje rasti įrašai vertinami kaip galimybė pažvelgti į Kangju per vietinius rašytinius liudijimus, o ne vien per svetimų metraštininkų pasakojimus. Toliau numatomi konservavimo, epigrafiniai ir kalbotyros tyrimai, kurių rezultatai gali padėti atsakyti į klausimus apie valstybės struktūrą, administraciją ir prieš daugiau nei du tūkstančius metų vartotą kalbą.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Monte Albane perskaityti paslaptingi ženklai

    Archeologai ir epigrafai paskelbė iššifravę Monte Albane aptiktus zapotekų įrašus, kurie, kaip teigiama, žymi seniausią žinomą Mesoamerikos mėnulio dienų skaičiavimo sistemą. Šis aiškinimas reikštų, kad dokumentuotos Mėnulio fazių stebėsenos regione prasideda maždaug 850 metų anksčiau, nei iki šiol dažniausiai buvo siejama su majais.

    Monte Albano miestas, įkurtas ant kalno virš Oachakos slėnio, šimtmečius buvo vienas svarbiausių politinių ir religinių centrų. Būtent ten ant monumentų ir stelų aptikti glifai ilgą laiką kėlė ginčus, nes jų prasmė nebuvo aiški ir buvo aiškinama labai skirtingai.

    Ką reiškia kartojamas glifas?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Justesono ir Justino P. Lowry, pateikė argumentus, kad vienas dažnai pasikartojantis ženklas nėra politinis ar religinis įvykis, kaip manyta anksčiau. Pasak jų, glifas greičiausiai nurodo dienų skaičių nuo pirmojo jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo po jaunaties.

    Toks žymėjimo principas būtų praktiškas astronominiams stebėjimams, nes leistų sekti Mėnulio ciklą ir kaupti nuoseklius duomenis ilgą laiką. Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarūs ciklai reikalauja ne vien atsitiktinių stebėjimų, o sistemingo fiksavimo ir suderinimo su kalendorinėmis tradicijomis.

    Kaip tai patikrinta ir kuo svarbu

    Siekdami pagrįsti interpretaciją, autoriai derino archeologinius, epigrafinius, lingvistinius ir astronominius metodus. Jie naudojo šiuolaikinius skaičiavimo modelius, atkūrė stebėjimo sąlygas Oachakos slėnyje ir lygino galimas pirmojo Mėnulio pjautuvo matomumo datas su įrašuose fiksuotais skaičiais.

    Publikuotame tyrime teigiama, kad seniausi su šia sistema siejami įrašai gali būti datuojami maždaug 496–221 metais prieš mūsų erą, vadinasi, tai daugiau nei 2 200 metų senumo tradicija. Jei aiškinimas pasitvirtins, dalis pažangios astronominės praktikos, dažnai priskiriamos majams, įgytų gerokai senesnį kontekstą ir rodytų platesnį žinių perdavimą Mesoamerikoje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mėnulio ciklo skaičiavimo pagrindai Monte Albane galėjo būti sukurti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikoma įprasta“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami savo išvadas.