Tag: Epimedium

  • Po medžiais niekas neauga? Epimedis ištveria sausrą ir po beržais sukuria tankų kilimą

    Po medžiais niekas neauga? Epimedis ištveria sausrą ir po beržais sukuria tankų kilimą

    Vietos po medžiais daugeliui augalų būna tikras išbandymas: gili pavėsio zona, šaknų konkurencija ir greitai išdžiūstanti dirva. Vis dėlto yra daugiametis augalas, kuris tokiose sąlygose ne tik išgyvena, bet ir suformuoja tankų, dekoratyvų kilimą.

    Kalbama apie epimedį (Epimedium), dar vadinamą „elfų gėle“. Kaip rašoma deccoria.pl, tai ištverminga, bet išvaizda labai subtili daugiametė gėlė, vertinama dėl širdiškų lapų ir pavasarį pasirodančių grakščių žiedų.

    Epimedis paprastai užauga iki 20–50 cm aukščio (priklausomai nuo rūšies), auga kupstais ir plinta šakniastiebiais. Pavasarį virš lapų iškyla standesni stiebai su pavieniais baltais ar rožiniais žiedais, kurie savo forma gali priminti ir orchidėjas, ir akvilijas.

    Didelis šio augalo privalumas – gebėjimas augti pusšešėlyje ir šešėlyje, kur kitos gėlės skursta. Dėl tvirtų šakniastiebių epimedis gali konkuruoti dėl vietos ir vandens medžių šaknų zonoje, todėl tinka net po sekliai šaknis leidžiančiais beržais.

    Kaip atrodo epimedis ir kuo jis išsiskiria

    Epimedžio lapai dažniausiai yra širdiški, trilapiai, ant ilgesnių lapkočių, o augdamas jis sudaro gana vientisą, „stogeliu“ susiklojantį lapų sluoksnį. Priklausomai nuo veislės, lapija gali būti žalia, purpurinė ar įvairiaspalvė, su ryškesniais pakraščiais.

    „Elfų gėlės“ vardas siejamas su neįprastai lengva, pasakiška žiedų forma. Dėl šios priežasties epimedis dažnai pasirenkamas ten, kur norisi natūralistinio, miško sodui artimo vaizdo.

    Kokios sąlygos tinka augalui

    Epimedžiui patinka vidutinio derlingumo ar derlinga, humusinga ir lengvai drėgna dirva. Nurodoma, kad geriausiai tinka šiek tiek rūgštus arba neutralus dirvožemis (maždaug pH 6,5–7), o pernelyg rūgščioje žemėje augalas gali silpniau augti, prasčiau dažytis ir formuoti mažiau pumpurų.

    Šis daugiametis augalas palankiai vertina vietas, kur rudenį nenugrėbiami visi lapai. Lapų sluoksnis gali veikti kaip natūrali apsauga nuo šalčio, o irti pradėję lapai papildo dirvą humusu.

    Dar vienas pliusas – atsparumas šalčiui. Pabrėžiama, kad ypač atsparus gali būti stambiažiedis epimedis, o jei kai kurias rūšis pakanda pavasarinės šalnos, jos dažniausiai atsigauna.

    Kada sodinti ir kaip prižiūrėti

    Epimedį rekomenduojama sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Prieš sodinimą verta iš ravimo zonos pašalinti piktžoles ir akmenis, o duobę kasti maždaug dvigubai platesnę ir šiek tiek gilesnę nei šaknų gumulas.

    Iškastą žemę siūloma maišyti su kompostu, lapine žeme ar humusu. Sodinukas sodinamas tokiame pat gylyje, kaip augo vazone, o tarp augalų patariama palikti 30–40 cm atstumą, nes epimedis gana greitai sutankėja.

    Po pasodinimo dirvą reikėtų lengvai suspausti, gausiau palieti ir mulčiuoti – tinka kompostas, smulkinta žievė ar nukritę lapai. Pabrėžiama, kad epimedžio dažnai persodinti nereikia: su amžiumi jis paprastai dar labiau suvešėja ir geriau dengia dirvą.

    Genėjimas atliekamas pavasarį – senus lapus rekomenduojama nupjauti prie žemės, kad atsivertų vietos jauniems ūgliams ir pumpurams. Jei augalas per stipriai išplinta, jo atžalas galima apkarpyti ir kitu metų laiku – epimedis paprastai greitai atsistato.

    Prižiūrint svarbiausia nepamiršti, kad per sausras augalui gali reikėti papildomo laistymo, nes jis mėgsta lengvai drėgną substratą. Tręšimas pavasarį galimas, tačiau nurodoma, kad tai nėra būtina.

    Nors epimedis laikomas atspariu, kartais gali pasitaikyti grybinės ligos, pavyzdžiui, lapų dėmėtligė ar rūdys. Tokiais atvejais naudojami fungicidai, skirti dekoratyviniams augalams, o jauni augalai gali būti kiek jautresni vėlyvoms šalnoms.