Tag: Erkinis encefalitas

  • Nuo erkių ir kurmių sode gali padėti krienai: kur juos sodinti ir kaip suvaldyti plitimą

    Pavasarį ir vasarą soduose bei sodybose suaktyvėja erkės, o kartu daugėja ir jų platinamų ligų rizika. Tuo pat metu dalis žmonių ieško būdų, kaip sumažinti kenkėjų kiekį nenaudojant agresyvios chemijos ir išlaikyti aplinką saugesnę vaikams bei augintiniams.

    Vienas dažniausiai minimų augalų, galinčių prisidėti prie natūralios apsaugos, yra paprastasis krienas. Jis vertinamas kaip daugiametis, šalčiui atsparus augalas, greitai atželiantis pavasarį ir turintis ryškų kvapą bei aštrias, biologiškai aktyvias medžiagas.

    Krienų šaknyse ir lapuose yra junginių, susijusių su garstyčių aliejais, kurie augalui pažeidus audinius ar jam augant gali skleistis į aplinką. Būtent dėl šių medžiagų krienai turi aitrų kvapą ir skonį, o kai kurie kenkėjai tokios aplinkos vengia.

    Svarbu suprasti, kad krienai nėra garantuota priemonė, kuri visiškai panaikina erkes. Dažniau kalbama apie tai, kad jų buvimas gali mažinti kenkėjams patrauklių vietų skaičių, ypač jei kartu tvarkoma žolė, šalinami brūzgynai ir drėgnos lapijos sankaupos.

    Kad krienai atliktų „barjero“ funkciją, jie neturėtų augti bet kur ir bet kaip. Praktikoje juos dažniausiai siūloma sodinti palei sklypo kraštus, tvoras ar pereinamąsias zonas, per kurias į kiemą patenka laukiniai gyvūnai ir kur dažniau išlieka aukštesnė žolė.

    Tokios vietos gali būti naudingos ir dėl to, kad krienai tuomet netampa atsitiktinai išsibarsčiusiu augalu lysvėse. Be to, sklypo pakraščiuose paprasčiau stebėti jų plitimą ir laiku imtis ribojimo priemonių.

    Krienai laikomi ekspansyviu augalu, nes jų šaknys lengvai atželia net iš mažų fragmentų. Tai reiškia, kad kartą pasodinus ir palikus be priežiūros, krienai gali greitai užimti dalį lysvių ar vejos pakraščių.

    Norint to išvengti, krienus galima auginti į žemę įkastuose dideliuose induose be dugno arba aiškiai atskirtoje vietoje, kur šaknims sunkiau išplisti. Taip pat padeda reguliarus atžalų iškasimas ir šaknų ribojimas ten, kur jų nereikia.

    Net jei pasirenkami krienai ar kiti stipresnio kvapo augalai, svarbiausia išlieka bendras sklypo tvarkymas. Erkėms palankiausios vietos yra aukšta žolė, pavėsis, drėgnos paklotės, todėl trumpai pjaunama veja ir retesni krūmynai paprastai duoda apčiuopiamesnį rezultatą.

    Žmonėms, dažnai būnantiems gamtoje, papildomai svarbu rinktis uždarus drabužius, po pasivaikščiojimų apžiūrėti kūną ir augintinius, o rizikos grupėms įvertinti skiepų nuo erkinio encefalito poreikį. Tokios priemonės veikia patikimiau nei vienas „stebuklingas“ augalas.

  • Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkė įsisiurbė į odą? Štai ką privalote padaryti tuoj pat, kad sumažintumėte riziką

    Erkių aktyvumo sezonas Lietuvoje paprastai suintensyvėja pavasarį, tačiau dėl švelnesnių žiemų įsisiurbimų fiksuojama ir ne sezono metu. Erkė įkandimo metu dažnai nejaučiama, todėl svarbiausia po buvimo gamtoje kuo greičiau apžiūrėti odą ir veikti nedelsiant.

    Erkės gali pernešti kelias žmogui pavojingas infekcijas, dažniausiai minimos Laimo liga ir erkinis encefalitas. Laimo ligą sukelia bakterijos, o erkinį encefalitą virusas, todėl šių ligų prevencija ir gydymas skiriasi: nuo encefalito gali padėti skiepai, o Laimo liga skiepų neturi.

    Grįžus iš miško, parko ar sodo, verta nusiprausti po dušu ir kruopščiai apžiūrėti visą kūną. Dažniausiai erkės įsisiurbia pažastyse, kirkšnyse, kelių linkiuose, už ausų, sprande ir ties plaukų linija, todėl šias vietas svarbu patikrinti ypač atidžiai.

    Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją reikėtų pašalinti kuo greičiau, nes kuo ilgiau ji būna prisitvirtinusi, tuo didesnė dalies infekcijų perdavimo tikimybė. Jei turite, patogiausia naudoti specialų erkių išėmimo įrankį, tačiau tinka ir aštri, dezinfekuota pinceto pora.

    Erkę suimkite kuo arčiau odos ir traukite staigiu, tvirtu judesiu į viršų, nespausdami pilvelio. Ištraukę įkandimo vietą dezinfekuokite, o vėliau įsitikinkite, kad erkė pašalinta visa, nes likusios dalys gali sukelti vietinį uždegimą.

    Svarbu nedaryti kelių klaidų: erkės netepkite aliejumi, kremu ar alkoholiu, nespauskite ir nedeginkite. Tokie veiksmai gali padidinti dirginimą ir apsunkinti saugų pašalinimą, o kai kuriais atvejais padidinti nepageidaujamų reakcijų riziką.

    Po įkandimo kelias savaites stebėkite savijautą ir odą: jei atsiranda plečiantis paraudimas, karščiavimas, galvos skausmas, raumenų ar sąnarių skausmai, silpnumas ar kiti neįprasti simptomai, reikėtų kreiptis į gydytoją. Net jei iškart jaučiatės gerai, simptomai gali pasireikšti vėliau, todėl budrumas po erkės įsisiurbimo yra būtinas.

    Siekiant sumažinti įsisiurbimų tikimybę, rekomenduojama rinktis uždarus drabužius, šviesesnes spalvas, naudoti repelentus ir po kiekvieno pasivaikščiojimo gamtoje atlikti apžiūrą. Erkinio encefalito prevencijai svarbiausia priemonė yra skiepai, ypač žmonėms, kurie dažnai būna gamtoje ar dirba lauke.

  • Jei turite šią kraujo grupę, erkės jus renkasi dažniau: ką rodo mokslas ir kaip saugotis

    Šylant orams Lietuvoje suaktyvėja erkės, o jų įkandimai kasmet sukelia šimtus rimtų infekcijų atvejų. Nors dažniausiai pabrėžiama apranga, repelentai ir elgesys gamtoje, kai kurie tyrimai rodo, kad įtakos gali turėti ir žmogaus kraujo grupė.

    Čekijoje atliktame laboratoriniame eksperimente buvo vertinama, ar erkės gali dažniau krypti prie tam tikros kraujo grupės. Rezultatai parodė, kad dažniausiai jos rinkosi A (antrąją) kraujo grupę, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra taisyklė, jog kitų grupių žmonių erkės nekanda.

    Tyrimo metu ant vienodo atstumo paviršiaus buvo patalpinti skirtingų kraujo grupių kraujo lašai, o erkė stebėta, prie kurio mėginio ji juda. Bandymas buvo kartojamas 100 kartų, o dažniausias pasirinkimas teko A (antrajai) grupei, kai tuo metu mažiausiai patraukli pasirodė B (trečioji) grupė.

    Kodėl tai dar nereiškia diagnozės

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad laboratorinės sąlygos neatspindi realios situacijos gamtoje, kur erkės orientuojasi į kur kas daugiau signalų. Pagrindiniai jų „taikiniai“ yra iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma, odos drėgmė ir individualus žmogaus kvapas.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad kraujo grupė gali būti susijusi su tam tikrais biocheminiais skirtumais, pavyzdžiui, odos išskiriamų medžiagų profiliu ar ant odos gyvenančių mikroorganizmų sudėtimi. Vis dėlto aiškaus mechanizmo, kodėl erkės galėtų preferuoti vieną grupę, kol kas nėra patvirtinta tiek, kad tai būtų galima taikyti kaip patikimą rizikos vertinimo priemonę.

    Didžiausia rizika slypi infekcijose

    Nepriklausomai nuo kraujo grupės, didžiausias pavojus kyla dėl erkių platinamų ligų, ypač erkinio encefalito ir Laimo ligos. Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, nuo kurios patikimiausiai apsaugo skiepai, o Laimo liga gydoma antibiotikais, tačiau ankstyvas atpažinimas yra labai svarbus.

    Praktikoje tai reiškia, kad net ir vienoje šeimoje ar draugų grupėje po to paties pasivaikščiojimo vienas žmogus gali rasti kelias erkes, o kitas nė vienos. Tokie skirtumai dažniau aiškinami elgesiu, drabužiais, buvimo vieta ir individualiais kvapais, o ne vien kraujo grupe.

    Kaip sumažinti įkandimo tikimybę

    Medikai pataria gamtoje rinktis šviesius, uždarus drabužius, kelnes sukišti į kojines, o po buvimo lauke kruopščiai apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, sprandą ir už ausų. Taip pat svarbu naudoti repelentus ir jų poveikį atnaujinti pagal gamintojo nurodymus.

    Jei erkė įsisiurbė, ją rekomenduojama pašalinti kuo greičiau, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tolygiai, nespaudžiant pilvelio. Po įkandimo vietą verta stebėti kelias savaites, o atsiradus plintančiam paraudimui, karščiavimui, galvos ar raumenų skausmams, reikėtų kreiptis į gydytoją.