Romoje, būdamas 93 metų, mirė italų erotinio kino režisierius Tinto Brassas.
Kaip skelbia „Euronews“, režisierius buvo gimęs Milane 1933 metų kovo 26 dieną, o pastaraisiais metais gyveno Isola Farnese rajone Romos pakraštyje.
Šalia jo buvo žmona Caterina Varzi, su kuria susituokė 2017 metais – ji taip pat rūpinosi režisieriaus archyvu.
Po Tinto Brasso mirties C. Varzi naujienų agentūrai „Adnkronos“ sakė, kad tai „sudėtingas momentas, kupinas gilaus liūdesio ir apgailestavimo“.
Nuo Rossellini iki cenzūros
Tinto Brasso kelias į kiną prasidėjo ne nuo erotikos: baigęs teisės studijas jis persikėlė į Paryžių, kur į kino pasaulį įsitraukė per montažo darbus Kinotekoje.
Vėliau grįžęs į Italiją jis dirbo su Roberto Rossellini – montavo filmą „L’India vista da Rossellini“ ir buvo asistentu kuriant „Il Generale della Rovere“.
Režisieriaus debiutas už kameros įvyko 1963 metais, kai jis sukūrė filmą „In capo al mondo“ apie jaunimo nerimą. Kūrinys susidūrė su cenzūra, o pavadinimas vėliau buvo pakeistas į „Chi lavora è perduto“.
Po to T. Brassas tęsė eksperimentinio kino paieškas ir ėmėsi nepatogių temų filmuose „Col cuore in gola“, „L’urlo“, „Nerosubianco“ ir „La vacanza“.
Erotinio kino posūkis ir kultiniai filmai
Erotikos kryptis, kaip rašoma, išryškėjo 8-ajame dešimtmetyje. 1975 metais režisierius pastatė „Salon Kitty“, nagrinėjusį sekso, galios ir pinigų ryšį.
Po ketverių metų pasirodė „Caligola“ – kontroversiška ir teisinių ginčų lydėta produkcija, kuri buvo atsidūrusi dėmesio centre ir dėl kaltinimų nepadorumu.
8-ajame dešimtmetyje ir vėliau T. Brassas sukūrė filmus, tapusius geriausiai žinomais jo karjeros darbais: „La chiave“ su Stefania Sandrelli, „Miranda“ su Serena Grandi ir „Capriccio“ su Francesca Dellera.
Vėlesniais metais jis grįžo prie erotinio kino ir sukūrė tokius filmus kaip „Paprika“, „Così fan tutte“, taip pat „L’uomo che guarda“ (pagal Alberto Moravios romaną), „Fermo posta Tinto Brass“, „Monella“, „Senso ’45“, „Fallo!“ ir „Monamour“.
Paskutinis noras – pelenai Venecijos lagūnoje
Praėjusį rugsėjį T. Brassas norėjo nuvykti į Veneciją, kur buvo rodomas restauruotas 4K formato filmas „Col cuore in gola“ – jis turėjo būti pristatytas kino festivalio išvakarėse.
Visgi, pasak teksto, karščiavimas ir sveikatos būklė privertė atsisakyti kelionės iš Isola Farnese.
Tą vakarą žmona perskaitė jo žinutę, kurioje režisierius dėkojo už filmo restauravimą prisidėjusiems ir institucijoms, tarp jų – Venecijos bienalei bei Centro Sperimentale di Cinematografia–Cineteca Nazionale.
Ta proga T. Brassui taip pat buvo įteiktas Pietro Bianchi apdovanojimas, kurį skiria Italijos kino žurnalistų nacionalinė sąjunga.
Dar per 90-ąjį gimtadienį režisierius buvo išsakęs paskutinį norą – kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Venecijos lagūnoje.