CP v2

Tag: Estuarijos

  • Invaziniai krabai ir krevetės gali slinkti į sausumą: ką iki 2050 metų pakeis kylantis jūros lygis

    Iki 2050 metų dėl kylančio jūros lygio šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų pakrančių teritorijų gali atsidurti po vandeniu, o tai sudarytų naujas sąlygas plisti invaziniams jūrų organizmams. Mokslininkai įspėja, kad tai gali pakeisti pakrančių ekosistemas ir padidinti spaudimą žvejybai bei infrastruktūrai.

    Naujausiame tyrime modeliuotas 122 svetimžemių jūrų rūšių plitimas, kai skirtingais scenarijais kyla jūros lygis. Tarp minimų organizmų yra kinų gauruotažnyplis krabas, Ramiojo vandenyno austrė ir Azijos tigrinė krevetė, kurie daugelyje regionų jau dabar laikomi problemiškais dėl konkurencijos su vietinėmis rūšimis.

    Didžiausia rizika siejama su estuarijomis, tai yra upių žiotimis, kur maišosi gėlas ir sūrus vanduo. Tokios vietovės dažnai yra intensyvios ūkinės veiklos zonos, jose koncentruojasi uostai, pramonė, akvakultūra ir tankiai apgyvendintos teritorijos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad estuarijos veikia kaip natūralūs „vartai“ į žemyno gilumą: jei pakrantės žemumos užliejamos, sūrus vanduo pasiekia naujas buveines, o kartu atsiveria keliai rūšims, kurios anksčiau apsiribodavo jūra. Dėl to invaziniai organizmai gali atsirasti ten, kur jų anksčiau nebūdavo, ir įsitvirtinti greičiau, nei spėjama reaguoti valdymo priemonėmis.

    Esant vidutinių emisijų scenarijui, iki amžiaus vidurio vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti maždaug 20 centimetrų. Toks pokytis, tyrėjų skaičiavimais, galėtų sukurti nuo 290 000 iki 470 000 kvadratinių kilometrų naujų užlietų pakrančių plotų, kurie kai kuriais atvejais taptų tinkami invaziniams organizmams.

    Tyrėjai teigia, kad dalis rūšių dėl savo biologinių savybių turi konkurencinį pranašumą ir gali greitai išnaudoti naujai atsirandančias buveines. Tai gali reikšti spartesnius pokyčius maisto grandinėse, dugno bendrijose ir pakrančių „inžinierinių“ rūšių, pavyzdžiui, austrių formuojamų rifų, dinamikoje.

    „Kylantis jūros lygis gali atverti naujas buveines svetimžemėms jūrų rūšims plisti į sausumos gilumą per užliejamas pakrančių teritorijas, tačiau šis procesas iki šiol buvo menkai ištirtas“, – teigė tyrimo autoriai.

    Invazinių rūšių įsitvirtinimas dažnai siejamas su biologinės įvairovės mažėjimu, vietinių rūšių nykimu ir ekosistemų paslaugų silpnėjimu. Praktikoje tai gali reikšti papildomas sąnaudas uostams ir infrastruktūrai dėl apaugimo organizmais, pokyčius žuvų ištekliuose bei didesnes rizikas akvakultūros ūkiams.

    Mokslininkai ragina į invazinių rūšių rizikos vertinimą sistemingai įtraukti jūros lygio kilimą ir iš anksto stiprinti stebėseną pažeidžiamiausiuose taškuose, ypač upių žiotyse. Akcentuojama, kad vien užliejimas dar negarantuoja momentinio įsikūrimo, tačiau be nuolatinio monitoringo invazijos dažnai pastebimos per vėlai, kai suvaldymas tampa brangus ir sudėtingas.

  • Mokslininkai išsiaiškino, kuo iš tiesų minta skatai: svarbiausia jų mitybos dalis beveik nematoma

    Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje esančiame Voliso ežere gyvenančių skatų mityba pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei manyta iki šiol. Tyrėjai nustatė, kad didelę jų raciono dalį sudaro ne tik aiškiai atpažįstamas grobis, bet ir beveik nematoma organinė medžiaga, kurią sunku „pamatyti“ stebint gyvūnus natūralioje aplinkoje.

    Voliso ežeras yra estuarija, kur gėlas upių vanduo maišosi su jūros vandeniu, o tokios vietos dažnai vadinamos jūrų gyvybės „darželiais“. Vis dėlto estuarijos taip pat laikomos vienomis labiausiai žmogaus veiklos pakeistų ekosistemų dėl pakrančių plėtros, taršos ir maistinių medžiagų prietakos.

    Kai kinta buveinė, kinta ir maisto tinklai, o tai gali turėti tiesioginių pasekmių gyvūnams, priklausomiems nuo konkrečių išteklių. Voliso ežero estuarijoje išlikę povandeninių žolių plotai, tarp jų ir svarbūs jūržolių sąžalynai, kurie prisideda prie visos sistemos stabilumo.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem rūšims: estuariniam dygliaodegiui (Hemitrygon fluviorum) ir paprastajam urolophui (Trygonoptera testacea). Abu šie skatai maitinasi dugne, rausdami nuosėdas ir ieškodami grobio, todėl laikomi savotiškais ekosistemos inžinieriais, nuolat keičiančiais dugno struktūrą.

    Vietoje vienkartinių stebėjimų, ką skatai suėda konkrečiu momentu, mokslininkai taikė stabiliųjų izotopų analizę. Šis metodas leidžia įvertinti, kokius maisto šaltinius gyvūnas iš tiesų įsisavino per ilgesnį laiką, o ne tik ką pagavo „čia ir dabar“.

    Rezultatai parodė, kad austrės, kurios estuarijose dažnai laikomos įprastu grobiu, abiem rūšims sudarė tik nedidelę raciono dalį. Estuariniam dygliaodegiui jos siekė apie 5 proc., o paprastajam urolophui – apie 8 proc. įsisavintos mitybos.

    Didžiausia staigmena buvo kita: abi rūšys beveik pusę savo mitybos gavo iš kietųjų dalelių organinės medžiagos. Tai smulki, dažnai akimi nepastebima ir vandens storymėje ar nuosėdose esanti masė, susidedanti iš irimo produktų, detrito bei mikroorganizmų.

    Toks „nematomas“ pagrindas formuojasi nuo visko, kas vyksta estuarijoje: nuo augalijos pokyčių iki sąnašų iš sausumos ir maistinių medžiagų prietakos. Dėl to skatai gali būti jautresni aplinkos pokyčiams, nei rodytų vien tik jų matomo grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar moliuskų, gausa.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vertinant rūšių atsparumą dažnai stebimi akivaizdūs rodikliai, tokie kaip buveinių plotai ar gyvūnų skaičius. Tačiau maisto tinklų pamatas, įskaitant organinių dalelių sudėtį ir maistinių medžiagų kelius, gali keistis tyliai, o pasekmės išryškėja vėliau.

    Analizuojant izotopinę nišą, estuarinis dygliaodegis parodė didelį persidengimą su viena įprasta estuarijų žuvimi, geltonpele sparine žuvimi (Acanthopagrus australis). Toks persidengimas rodo galimą konkurenciją dėl panašių išteklių, o siauresnė niša gali reikšti mažesnį lankstumą, jei aplinka sparčiai keistųsi.

    Mokslininkų teigimu, norint tiksliau suprasti šių rūšių pažeidžiamumą, ateityje verta derinti kelis metodus: stabiliųjų izotopų analizę, skrandžio turinio tyrimus ir realaus grobio prieinamumo vertinimą. Tokie duomenys padeda ne tik suprasti, ką skatai valgo, bet ir kokie energijos keliai iš tiesų palaiko visą estuarijos ekosistemą.