Ar įmanoma „pasikalbėti“ su artimu žmogumi po jo mirties? Tam kuriami vadinamieji tanatobotai (dar vadinami griefbot ar deadbot) – dirbtiniu intelektu paremti sprendimai, kurie iš skaitmeninių pėdsakų bando atkurti mirusiojo bendravimo manierą.
Tokios sistemos mokosi iš socialinių tinklų įrašų, žinučių, balso įrašų ir kitų asmeninių duomenų, o vėliau generuoja tekstą ar net kalbą, kad gyvieji galėtų su jomis bendrauti kaip su mirusiojo „skaitmenine versija“. Apie šią kryptį rašo Lenkijos portalas „GeekWeek“.
Pati idėja nėra nauja – žmonės nuo seno ieškojo būdų susisiekti su mirusiaisiais, nuo spiritizmo seansų iki vėlesnių technologinių bandymų. Skirtumas tas, kad šiandien generatyvusis DI leidžia sukurti itin įtikinamas imitacijas, kurioms užtenka turimų duomenų ir prieigos prie interneto.
Tokia technologija dažnai pristatoma kaip pagalba išgyvenant netektį, tačiau kartu ji kelia aštrių klausimų: kam priklauso mirusiojo tapatybė, kas gali leisti ją „atkurti“ ir kaip apsaugoti artimuosius nuo manipuliacijų?
Nuo „Black Mirror“ iki realių produktų
Skaitmeninio „prisikėlimo“ tema plačiai išpopuliarėjo po serialo „Black Mirror“ serijos „Be Right Back“, kurioje gedinti moteris pradeda bendrauti su žuvusio partnerio skaitmenine kopija, sukurta iš jo socialinių tinklų ir kitų paliktų įrašų.
Tai, kas dar neseniai atrodė kaip fantastika, šiandien jau turi realių atitikmenų: kai kurios įmonės siūlo produktus, atitinkančius tanatoboto apibrėžimą – programos generuoja atsakymus, o kartais ir balsą, remdamosi naudotojo pateikta medžiaga bei DI algoritmais.
Vienas ankstyvų pavyzdžių siejamas su Eugenia Kuyda, kuri po bičiulio mirties į DI modelį suvedė jų susirašinėjimus ir sukūrė botą. Vėliau ji jį patalpino „Apple“ programėlių parduotuvėje, o žmonių reakcija parodė, kad norinčių „atkurti“ artimuosius (ar net save) yra daug – ši kryptis prisidėjo prie programėlės „Replika“ atsiradimo.
Kas gali nutikti, kai „kalba“ mirusiojo balsas?
Didžiausia problema – tanatobotai gali pasakyti tai, ko žmogus gyvenime niekada nebūtų pasakęs, o mirusysis nebeturi galimybės nei prieštarauti, nei apsiginti. Tai reiškia, kad skaitmeninė „persona“ gali tapti netiksliu, iškreiptu žmogaus atvaizdu.
Kitas klausimas – sutikimas. Artimųjų meilė ir noras išsaugoti ryšį ne visada reiškia teisę disponuoti mirusiojo tapatybe, ypač jei jis nebuvo aiškiai sutikęs, kad jo duomenys būtų naudojami kuriant pokalbių botą.
Problemas didina ir tai, kad DI sistemos kinta: programinės įrangos atnaujinimai gali pakeisti žodyną ar humoro jausmą, o papildžius naujais duomenimis, „asmenybė“ gali tolti nuo pradinio prototipo ir virsti visiškai nauju personažu.
Kartu atsiranda paslaugų, kurios siūlo duomenis kaupti dar žmogui gyvam esant – jei jis sąmoningai sutinka su „pomirtinės“ reprezentacijos kūrimu. Kuriami ir produktai, siekiantys atkurti viešus ar istorinius asmenis.
Cambridge tyrėjai: reikalingos aiškios taisyklės
Kiek žmonių naudojasi tokiais sprendimais, įvertinti sudėtinga, nes „deadbotą“ galima sukurti ne tik specialiose programėlėse – tam pakanka ir bendros paskirties pokalbių sistemos, jei jai pateikiama pakankamai medžiagos.
Cambridge universiteto tyrimo bendraautorė dr. Katarzyna Nowaczyk-Basińska atkreipė dėmesį, kad spartus generatyviojo DI progresas reiškia, jog beveik kiekvienas, turintis interneto prieigą ir bazinių žinių, gali pabandyti „prikelti“ mirusį artimąjį skaitmeninėje formoje.
Tame pačiame tyrime dr. Tomasz Hollanek įspėjo, kad žmonės gali užmegzti stiprius emocinius ryšius su tokiomis imitacijomis, todėl tampa ypač pažeidžiami manipuliacijoms. Be to, įmonės ieško būdų šias paslaugas monetizuoti – pavyzdžiui, kad botai siūlytų užsisakyti tam tikras paslaugas, naudodami mirusiojo balsą ir kalbėjimo stilių.
Tyrėjai taip pat pabrėžia galimą netikėtą psichologinį poveikį: net jei pradžioje pokalbiai suteikia paguodos, vėliau kasdienės sąveikos gali imti varginti ir tapti emocine našta. Tarp siūlomų priemonių minimi amžiaus apribojimai ir aiškus skaidrumas, kad naudotojai nuolat suprastų bendraujantys su DI, o ne žmogumi.
