Po Antrojo pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos valstybės ėmėsi masinių etninių vokiečių išvarymų – per kelis metus iš savo gyvenamųjų vietų buvo priversti pasitraukti milijonai žmonių.
1944–1950 metais vokiečių bendruomenės buvo deportuojamos ar stumiamos iš Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos kontroliuojamų teritorijų, o bendrai perkeltųjų skaičius siekė apie 12 milijonų.
Dalis šių žmonių buvo neseniai atsikėlę nacių okupacijos metais, tačiau nemažai šeimų tose vietovėse gyveno šimtmečius. Vis dėlto karo pabaiga ir nacių nusikaltimų patirtis vietos visuomenėse sukėlė keršto nuotaikas bei siekį „išspręsti“ tautinių mažumų klausimą.
Sąjungininkams planuojant pokarinę Europos tvarką, šie procesai buvo ne tik spontaniški. 1945 metų Potsdamo konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai sutarė, kad vokiečių gyventojų „perkėlimas“ iš kai kurių šalių turi vykti, siekiant sumažinti būsimų teritorinių pretenzijų ir konfliktų riziką.
Ilga vokiečių gyvenviečių istorija rytuose
Vokiečių bendruomenės į rytus nuo Oderio–Neisės upių atsikėlė dar viduramžiais, kai kolonizacija į rytus (vadinamoji Ostsiedlung) skatino naujų gyvenviečių kūrimą ir prekybą.
Vėlesniais amžiais Prūsija, Austrija ir Rusija taip pat rėmė vokiečių apgyvendinimą mišriuose regionuose, tikėdamosi taip sustiprinti imperinę kontrolę. Dėl to iki XX amžiaus pradžios vokiečių mažumos buvo tapusios įprasta daugelio regionų demografijos dalimi.
Tarpukariu ši diaspora Vidurio ir Rytų Europoje sudarė milijonus žmonių. Nors dauguma buvo įprasti vietos valstybių piliečiai, dalis bendruomenių liko politiškai jautrios sienų klausimams, o nacistinė Vokietija vėliau tuo pasinaudojo propagandoje.
Kaip karas pavertė mažumas taikiniu
Vokietijai okupavus didelę Europos dalį, okupacinė valdžia daug kur išskyrė etninius vokiečius, sudarinėjo specialius sąrašus, o šimtai tūkstančių buvo mobilizuoti į Wehrmachtą ir SS. Tai dar labiau supriešino vietos gyventojus su kaimynystėje gyvenusiomis vokiečių bendruomenėmis.
Karo pabaigoje, Raudonajai armijai stumiantis į vakarus, prasidėjo masinis bėgimas. Žmonės traukėsi bijodami smurto, o dalis jų buvo sulaikomi, įkalinami ar žudomi.
Vienu chaotiškiausių etapų tapo vadinamieji „laukiniai“ išvarymai, kai vietos partizanų grupės ir minios, neretai padedant sovietų pajėgoms, varydavo civilius link Vokietijos ar Austrijos sienų. Kai kur žmonės buvo apiplėšiami, mušami, o bandę priešintis – nušaunami.
Šiame etape dalis vokiečių pateko į buvusias karo belaisvių stovyklas ar internavimo vietas, o žinios apie smurtą ir mirčių mastą paskatino Vakarų sąjungininkus siekti labiau kontroliuojamų perkėlimų.
Potsdamo sprendimai ir trys išvarymų bangos
Potsdamo susitarimo XII straipsnyje buvo pabrėžta, kad iškeldinimai turi vykti „tvarkingai ir humaniškai“, tačiau realybėje tai dažnai liko nepasiekiamas tikslas. Vakarų sąjungininkai prašė pristabdyti išvarymus, kol bus įvertintas mastas, tačiau SSRS vadovas Josifas Stalinas spaudė procesus spartinti.
Iš esmės išskiriamos trys bangos: pabėgimas nuo fronto ir artėjančių pajėgų, chaotiški vietos keršto veiksmais grįsti išvarymai ir vėlesni, labiau organizuoti perkėlimai traukiniais į sąjungininkų okupacines zonas Vokietijoje.
Organizuotų deportacijų metu žmonės buvo kraunami į vagonus, dažnai labai ankštai, o atvykusieji nukreipiami į jiems numatytas teritorijas. Iki 1950 metų didžioji šių perkėlimų dalis buvo užbaigta.
Aukų skaičius ir ilgalaikės pasekmės
Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra nustatytas, tačiau istorikai mini platų intervalą – nuo maždaug 600 tūkstančių iki 2 milijonų žmonių. Prie mirčių prisidėjo smurtas, ligos, badas, žiemos sąlygos, taip pat nelaimės evakuacijų metu.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1945 metais sovietų povandeniniam laivui nuskandinus laivą „Wilhelm Gustloff“ žuvo tūkstančiai evakuojamų žmonių. Tai laikoma viena didžiausių jūrų katastrofų istorijoje.
Atvykę į nuniokotą Vokietiją daugelis pabėgėlių neturėjo nei turto, nei pastogės, o daliai jų tai buvo svetima šalis – jie kalbėjo skirtingais dialektais, buvo kilę iš regionų, kurių niekada nelaikė „tikrąja“ Vokietija. Be to, teko konkuruoti dėl darbo ir būsto su kitais nuo karo nukentėjusiais gyventojais.
Vėliau, ypač Vakarų Vokietijoje, atvykėliai tapo svarbia darbo jėgos dalimi ir prisidėjo prie ekonomikos atsigavimo. Pokariu taip pat atsirado politinių organizacijų, atstovavusių išvarytųjų interesams, tačiau jos stengėsi vengti revanšistinių teritorinių pretenzijų.
Ši istorija iki šiol vertinama nevienareikšmiškai: vienoje pusėje – nacių agresijos ir okupacijos palikta trauma, kitoje – masinis civilių prievartinis perkėlimas, kurio mastas prilygo didžiausiems XX amžiaus etniniams valymams.