CP v2

Tag: Euras

  • Irano rialis sminga rekordais: doleris peržengė 2,1 mln., valdžia žada 1,7 mlrd. eurų

    Irano rialis sminga rekordais: doleris peržengė 2,1 mln., valdžia žada 1,7 mlrd. eurų

    Rialis krenta, doleris brangsta

    Irano laisvojoje rinkoje Jungtinių Valstijų doleris perkopė 2,1 mln. rialų ribą ir pasiekė naują rekordą. Palyginti su Irano kalendorinių metų pradžia kovo mėnesį, kai doleris siekė apie 1,35 mln. rialų, nacionalinė valiuta reikšmingai nusilpo.

    Vietos ekonomistai pažymi, kad tokie šuoliai paprastai tampa savaime stiprėjančiu reiškiniu: gyventojai ir verslas, bijodami dar didesnio nuvertėjimo, skuba pirkti užsienio valiutą ar auksą. Tai dar labiau didina paklausą ir kainą laisvojoje rinkoje.

    Blokada ir sankcijos spaudžia ekonomiką

    Rialio smukimas paspartėjo po to, kai vasarą buvo sugriežtintas spaudimas Irano prekybai, įskaitant laivybos ribojimus ir intensyvėjančias sankcijas. Sutrikus atsiskaitymams ir importo grandinėms, į šalį sunkiau patenka žaliavos, įranga ir vartojimo prekės, todėl infliacija dar labiau įsisiautėja.

    Rinką veikia ir tai, kad JAV iždas riboja Irano prieigą prie regioninių bankų, taip apsunkindamas užsienio valiutos įsigijimą bei importo apmokėjimą. Mažesnės pajamos iš eksporto ir sudėtingesnė logistika reiškia mažiau valiutinių įplaukų, kurios paprastai padeda stabilizuoti kursą.

    Euro ir aukso kainos taip pat rekordinės

    Ne mažiau įspūdingai brango ir euras, laisvojoje rinkoje pasiekęs apie 2,55 mln. rialų. Regioninių sandorių orientyru laikomas Jungtinių Arabų Emyratų dirhamas pirmą kartą peržengė 600 000 rialų ribą, o tai rinkoje dažnai vertinama kaip signalas apie tolesnį spaudimą kursui.

    Gyventojai taupymui vis dažniau renkasi auksą: 18 karatų aukso gramas pakilo virš 225,7 mln. rialų, o vadinamoji Imami aukso moneta laisvojoje rinkoje kainavo apie 2,26 mlrd. rialų. Tokie skaičiai rodo ne tik valiutos nuvertėjimą, bet ir augančią paklausą saugesnėms turto formoms.

    Dvi valiutų rinkos ir auganti atskirtis

    Iranas taiko dvigubo kurso sistemą: yra oficialus kursas, kurį nustato centrinis bankas ir kuris taikomas daliai valstybinių atsiskaitymų bei subsidijuojamam būtiniausių prekių importui. Tačiau kasdieniams pirkimams, verslo operacijoms ir santaupoms gyventojai dažniausiai remiasi laisvąja rinka, kur kursas yra gerokai prastesnis.

    Skirtumas tarp oficialaus ir laisvojo kurso per pastaruosius mėnesius dar labiau išaugo, o laisvosios rinkos kursas viršijo oficialų daugiau nei du kartus. Toks atotrūkis didina šešėlinės rinkos rizikas ir apsunkina kainų stabilumą, nes importuotojai bei gamintojai sąnaudas skaičiuoja pagal realiai prieinamą valiutą.

    Centrinis bankas žada intervenciją

    Irano centrinio banko vadovas Abdolnaseris Hemmati pareiškė, kad institucija yra pasirengusi įlieti apie 1,7 mlrd. eurų į valiutų rinką, siekdama stabilizuoti rialį. Jis teigė, kad dalį kurso šuolio lemia ne ekonominiai pagrindai, o lūkesčiai ir emocijos.

    „Rinkoje kilusios dulkės nusės, o pastarąjį kursų kilimą labiau lemia psichologiniai, o ne realūs ekonominiai veiksniai“, – sakė Abdolnaseris Hemmati.

    Jis pripažino, kad infliacija smarkiai spaudžia namų ūkius, tačiau tvirtino, jog centrinis bankas naudoja pinigų politikos ir priežiūros priemones augimui pristabdyti. Taip pat buvo atmesti teiginiai, esą Iranas neturi prieigos prie rezervų, nors detalių, kurios leistų patikrinti šiuos vertinimus, pateikta nedaug.

    Kasdienybėje dominuoja tomanas

    Nors oficiali valiuta yra rialis, dauguma gyventojų kasdienėje prekyboje naudoja tomaną, kuris prilygsta 10 rialų. Dėl įpročio kainos parduotuvėse, paslaugų sektoriuje ir nekilnojamojo turto skelbimuose dažnai pateikiamos būtent tomanais, todėl realus valiutos nuvertėjimas žmonėms juntamas labai tiesiogiai.

    Valdžia dar anksčiau buvo paskelbusi planus formaliai įtvirtinti tomaną ir pašalinti keturis nulius iš nominalų, tačiau šie pokyčiai iki šiol nėra pilnai įgyvendinti. Kol reformos stringa, o infliacija išlieka aukšta, rinka toliau ieško stabilumo doleriuose ir aukse.

  • Marekas Belka: euro Lenkijoje tapo tabu, o nuomonę pakeistų tik rimtas ekonomikos sukrėtimas

    Diskusijos dėl naujų euro banknotų dizaino Lenkijoje įgavo netikėtą pagreitį, tačiau esminis klausimas – ar šalis apskritai pasirengusi priimti eurą – politinėje darbotvarkėje beveik nematomas. Buvęs Lenkijos ministras pirmininkas ir centrinio banko vadovas Marekas Belka sako, kad bendra valiuta šalyje tapo politiškai nepatogi tema.

    Pasak jo, euro įvedimas daugeliui politikų šiandien yra rizika, nes visuomenėje ilgus metus buvo nuosekliai formuojamas nepalankus požiūris. M. Belka teigia, kad dėl to net proeuropietiškos jėgos vengia aiškių pažadų, bijodamos prarasti rinkėjų palaikymą prieš rinkimus.

    „Per pastaruosius du dešimtmečius euras Lenkijoje buvo taip stipriai diskredituotas, kad didžioji dalis visuomenės nepritaria zlotų atsisakymui“, – sakė Marekas Belka.

    Jo vertinimu, referendumą dėl euro būtų sunku laimėti, nes diskusijoje įsitvirtino supaprastinti ir dažnai klaidinantys argumentai apie tariamai neišvengiamą kainų šuolį. Tuo pat metu politiniai lyderiai retai ryžtasi eiti prieš apklausas ir aiškinti, kodėl sprendimas gali būti naudingas ilguoju laikotarpiu.

    M. Belka pabrėžia, kad euro zona po 2010–2012 metais vykusios skolų krizės sustiprino savo institucinius saugiklius, o prie bendros valiutos prisijungė ir naujos valstybės narės. Jo teigimu, tai sumažino argumentų, kad euras esą netinka mažesnėms ar sparčiau besivystančioms ekonomikoms, svorį.

    Ekonomistas taip pat kartoja dažną euro šalininkų argumentą: bendra valiuta gali mažinti palūkanų normas ir skolinimosi kainą, o tai ypač aktualu būsto paskoloms ir investicijoms. Be to, įvedus eurą, verslui sumažėtų valiutos keitimo kaštai ir rizikos, susijusios su zlotų kurso svyravimais prekyboje su euro zonos partneriais.

    „Euras pats savaime nekelia kainų – statistika rodo, kad dažniau kalbame apie kainų stabilizavimą, o ne apie staigų brangimą“, – sakė Marekas Belka.

    Kartu jis primena, kad nacionalinės valiutos išlaikymas turi savo kainą: nuo grynųjų pinigų infrastruktūros iki rezervų valdymo ir intervencijų rinkoje. Anot jo, dalis šių kaštų viešojoje diskusijoje beveik neaptariami, nors jie ilgainiui tampa reikšmingi valstybei.

    Lenkijoje euro įvedimas susiduria ir su teisinėmis bei politinėmis kliūtimis. Norint formaliai prisijungti prie euro zonos, reikėtų politinio sutarimo ir konstitucinių nuostatų peržiūros, o tam būtina plati dauguma parlamente, kurios šiuo metu nėra.

    M. Belkos manymu, realistiškiausias kelias prasidėtų nuo nuoseklios informacinės kampanijos ir ramesnės, faktais grįstos diskusijos. Tačiau jis pripažįsta, kad tokiai strategijai reikia laiko ir politinės valios, kurios dažnai pritrūksta dėl rinkimų ciklų.

    Galiausiai buvęs centrinio banko vadovas daro pesimistišką išvadą: reikšmingas visuomenės nuomonės lūžis gali įvykti tik esant dideliam sukrėtimui. Jo teigimu, tik rimta ekonominė krizė galėtų priversti dalį skeptikų iš naujo įvertinti euro privalumus, nors tokio scenarijaus jis pats nelinkėtų.