CP v2

Tag: Eurogrupė

  • Prancūzija ir Vokietija arti susitarimo: favoritui De Cos – ECB vadovo postas

    Prancūzija ir Vokietija arti susitarimo: favoritui De Cos – ECB vadovo postas

    Prancūzija ir Vokietija artėja prie susitarimo dėl būsimo Europos Centrinio Banko (ECB) vadovo – favoritų gretose minimas ispanas Pablo Hernández de Cos.

    Kaip skelbia „Euronews“, ES pareigūnas penktadienį patvirtino, kad pateiktos dvi kandidatūros pakeisti Christine Lagarde, o ES lyderiai dėl šio klausimo rinkosi neformaliame susitikime Dubline.

    Nors pareigūnas kandidatų pavardžių neįvardijo, anksčiau buvo skelbta, kad varžosi P. H. de Cos ir buvęs Nyderlandų centrinio banko vadovas Klaas Knot. Praėjusią savaitę abi nominacijas patvirtino euro zonos finansų ministrų grupė (Eurogrupė).

    Tuo pat metu pranešta, kad Paryžius ir Berlynas derina visą paketą – ne tik ECB prezidento postą, bet ir kitas dvi svarbias vietas šešių narių Vykdomojoje valdyboje, kuri kasdien valdo banko veiklą.

    Derinamas visas ECB postų paketas

    ES pareigūno teigimu, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa penktadienio rytą informavo lyderius ir siekia pradėti konsultacijas su Europos Parlamentu bei ECB Valdančiąja taryba per ES viršūnių susitikimą lapkričio 26 dieną.

    Kartu nustatytas naujas terminas – iki lapkričio 18 dienos pateikti kandidatūras į dar dvi laisvas vietas Vykdomojoje valdyboje. Šie postai – vyriausiasis ekonomistas ir rinkos operacijų vadovas – laikomi vienais reikšmingiausių banko vadovybės struktūroje.

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas Dubline žurnalistams sakė, kad susitarimai jau „matosi“, tačiau galutinio sprendimo dar nėra – esą reikia kelių dienų pasitarti su koalicijos partneriais prieš pristatant Vokietijos siūlymą kitą savaitę.

    Kas yra favoritas ir kokie galimi mainai

    Ispanijos dienraštis „El País“ pranešė, kad Prancūzija labiau remia P. H. de Cos – buvusį Ispanijos banko vadovą, kurio nuosaikesnė pinigų politikos laikysena, anot leidinio, būtų palankesnė fiskalinį spaudimą patiriančiai Prancūzijai.

    Jei P. H. de Cos būtų paskirtas, jis taptų pirmuoju ispanų ekonomistu, vadovaujančiu ECB.

    Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“ rašė, kad pagal svarstomą susitarimą Berlynui galėtų atitekti vyriausiojo ekonomisto postas, o Paryžiui – vieta, kuri šiuo metu siejama su rinkos operacijų portfeliu. Minima, kad F. Merzo biuras šiai pozicijai mato Prinstono universiteto ekonomistą Markusą Brunnermeierį.

    Jeigu vis dėlto prezidento postą laimėtų K. Knot, „Handelsblatt“ teigimu, scenarijus keistųsi: Prancūzija tuomet pretenduotų į vyriausiojo ekonomisto pareigas, o Vokietija išlaikytų rinkos operacijų portfelį. Bet kuriuo atveju toks Prancūzijos ir Vokietijos susitarimas greičiausiai reikštų, kad abi svarbiausios pareigos atitektų dviem didžiausioms euro zonos ekonomikoms.

    Grandininis efektas Bazelyje

    P. H. de Cos paskyrimas turėtų pasekmių ir už ECB ribų. Nuo 2025 metų liepos 1 dienos jis yra Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis direktorius, tad išvykimas atvertų ir šį postą Bazelyje (Šveicarija).

    BIS dažnai vadinamas „centrinių bankų centriniu banku“ – jį valdo įvairių šalių centriniai bankai, o naują vadovą skiria BIS direktorių valdyba.

    Situaciją dar labiau skubina tai, kad Isabel Schnabel turėtų palikti ECB sausio 3 dieną ir pereiti dirbti į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Tai reiškia, kad per mažiau nei penkis mėnesius iš Vykdomosios valdybos pasitrauktų trys iš šešių narių, todėl vyriausybės postus derina kaip vieną paketą.

  • Lenktynės dėl ECB vadovo posto: euro zonos šalys iki penktadienio teiks kandidatus vietoj Lagarde

    Lenktynės dėl ECB vadovo posto: euro zonos šalys iki penktadienio teiks kandidatus vietoj Lagarde

    Kova dėl Europos Centrinio Banko (ECB) vadovo posto oficialiai prasidėjo: euro zonos šalys turi iki šio penktadienio pateikti kandidatus, kas pakeis Christine Lagarde.

    Kaip „Euronews“ nurodė Eurogrupės atstovas, finansų ministrai gautas kandidatūras aptars lapkričio 9 dieną vyksiančiame posėdyje.

    Procedūra pradėta po to, kai C. Lagarde praėjusią savaitę laišku Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costa pranešė apie ketinimą pasitraukti anksčiau laiko.

    ECB prezidentą skiria Europos Vadovų Taryba, sprendimą priimdama remdamasi ES Tarybos rekomendacija. Šią rekomendaciją svarsto tik euro zonos valstybės, todėl kandidatūros pirmiausia aptariamos Eurogrupėje.

    Kandidatui prireiks bent 16 iš 21 euro zonos šalių paramos, atstovaujančios mažiausiai 65 proc. bloko gyventojų. Galutinį sprendimą ES vadovai priims gavę Europos Parlamento ir ECB Valdančiosios tarybos nuomones.

    Eurogrupės pirmininkas, Graikijos finansų ministras Kyriakos Pierrakakis, valstybes nares paragino kandidatūras pateikti iki penktadienio, lapkričio 6 dienos.

    Kodėl C. Lagarde traukiasi anksčiau

    C. Lagarde paskelbė, kad pareigas paliks 2027 metų vasario 7 dieną – beveik devyniais mėnesiais anksčiau, nei baigtųsi jos aštuonerių metų kadencija.

    Vėliau Frankfurte žurnalistams ji aiškino, jog pasitraukimas suteiktų daugiau laisvės viešai kalbėti ne vien apie pinigų politiką.

    „Manau, kad negaliu išlikti neutrali. Man rūpi tiesa, o matau, kad tiesa labai dažnai yra žalojama, jai prieštaraujama klaidinančiais pateikimais“, – sakė C. Lagarde.

    Ji neatsakė, ar remtų kurį nors kandidatą Prancūzijos prezidento rinkimuose, numatytuose 2027 metų balandį.

    Tą pačią dieną ECB indėlių palūkanų normą paliko 2,5 proc. C. Lagarde dar pirmininkaus dviem palūkanų sprendimų posėdžiams – gruodį ir vasarį.

    Pagrindiniai vardai ir platesnės derybos

    Tekste minimi du ryškiausi kandidatai, kuriuos jų vyriausybės viešai parėmė dar rugsėjį, prieš C. Lagarde pranešimą.

    Vienas jų – Pablo Hernández de Cos, Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis direktorius ir buvęs Ispanijos banko vadovas (2018–2024). Ispanijos premjeras Pedro Sánchez jį parėmė rugsėjo 23 dieną.

    Kitas – Klaas Knot, 14 metų vadovavęs Nyderlandų centriniam bankui iki 2025 metų. Nyderlandų premjeras Rob Jetten yra sakęs, kad jis daugeliui šalių būtų „tobulas pasirinkimas“.

    Minimos ir prognozių rinkos, kurios taip pat rodo dviejų kandidatų varžybas, tačiau pažymima, kad lažybų sumos jose nėra didelės.

    ECB prezidento skyrimas, tikėtina, bus tik dalis platesnių derybų. Per artimiausius mėnesius keisis ir dalis šešių narių Vykdomosios valdybos: Vokietijos atstovė Isabel Schnabel sausio 3 dieną išvyksta į TVF, o Airijos vyriausiojo ekonomisto Philip Lane kadencija baigsis kitų metų gegužės pabaigoje.

    Dėl to euro zonos sostinės gali derėtis dėl kelių postų paketo. Tekste teigiama, kad Paryžius greičiau taikytųsi į vyriausiojo ekonomisto pareigas, o Madridas siektų grįžti į valdybą po to, kai šiemet prarado viceprezidento postą.

  • ES bręsta naujas mokestis energetikai: ministrai svarsto netikėtą žingsnį dėl kainų šoko

    ES bręsta naujas mokestis energetikai: ministrai svarsto netikėtą žingsnį dėl kainų šoko

    Europos Sąjungos finansų ministrai Dubline aptaria galimybę įvesti vadinamąjį netikėto pelno mokestį energetikos įmonėms. Idėja grįžta į darbotvarkę, nes energijos kainos vėl pasižymi dideliu nepastovumu, o tai kursto infliaciją ir apsunkina ekonomikos perspektyvas.

    Diskusijas paskatino geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose ir brangstanti nafta: „Brent“ rūšies naftos kaina tarptautinėje rinkoje perkopė 100 JAV dolerių už barelį ribą. Perskaičiavus pagal apvalintą kursą, tai sudaro apie 90 eurų, o tokie šuoliai greitai persiduoda degalų ir logistikos grandinėms.

    Europos Komisija ragina valstybes nares laikytis atsargios fiskalinės politikos ir pasitelkti tik numatytą ribotą lankstumą biudžetuose. Kartu Europos Centrinis Bankas tęsia griežtesnę pinigų politiką, palaipsniui didindamas palūkanų normas, kad infliacija grįžtų prie 2 proc. tikslo.

    Europos Komisijos narys ekonomikai Valdis Dombrovskis patvirtino, kad kai kurios šalys šią iniciatyvą aktyviai stumia į priekį.

    „Yra kelios valstybės narės, kurios pateikė šią iniciatyvą, tai yra mūsų diskusijų dalis“, – sakė Valdis Dombrovskis.

    Komisija pabrėžia, kad valstybės narės ir dabar gali taikyti netikėto pelno mokesčius nacionaliniu lygmeniu, jei apsisprendžia tai daryti. Briuselis žada prisidėti dalijantis gerąja praktika ir padėti rasti modelį, kuris būtų suderinamas su skirtingomis rinkų struktūromis ir reguliavimo režimais.

    Vokietijos finansų ministras Larsas Klingbeilis ragina Europos Komisiją kuo greičiau pateikti galimus tokio mokesčio modelius. Jo teigimu, konkretūs pasiūlymai turėtų atsirasti iki kito Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos posėdžio spalį, kad šalys galėtų apsispręsti dėl bendro kryptingumo.

    Ispanijos finansų ministras Carlosas Cuerpo taip pat palankiai vertina idėją, argumentuodamas, kad didelė dalis kainų šoko švelninimo priemonių finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis. Jo teigimu, tai kelia klausimą, ar dalį naštos teisingiau nebūtų perkelti sektoriams, kurie iš kainų svyravimų gali gauti papildomą pelną.

    Prancūzija laikosi atsargesnės pozicijos ir pabrėžia, kad energijos šokas skirtingas šalis veikia nevienodai. Prancūzijos finansų ministras Rolandas Lescure atkreipė dėmesį į nacionalinius ypatumus, įskaitant skirtingą elektros gamybos struktūrą ir rinkos reguliavimą.

    „Turime atsižvelgti į kiekvienos šalies specifiką“, – sakė Rolandas Lescure.

    Didelė dalis galutinių degalų kainų ES priklauso ne tik nuo žaliavos kainos, bet ir nuo nacionalinių mokesčių, pirmiausia akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio. Dėl to degalų kainos prie kolonėlių valstybėse narėse skiriasi itin smarkiai, net jei nafta perkama tose pačiose globaliose rinkose.

    Naujausi ES skelbiami duomenys rodo, kad kai kuriose šalyse didžiausią kainos dalį sudaro būtent mokesčiai. Pavyzdžiui, Suomijoje dyzelino litro kaina prieš mokesčius siekė 1,48 euro, o po mokesčių – 2,50 euro, o tai išryškina, kiek stipriai fiskalinė politika gali paveikti galutinę vartotojo sąskaitą.

    Be mokesčių, svarbus veiksnys yra ir regioninė naftos perdirbimo bei logistikos infrastruktūra. Šalys, turinčios arčiau esančius perdirbimo pajėgumus, įvairesnius importo maršrutus ir stipresnius ryšius su kaimyninėmis rinkomis, per tiekimo sutrikimus paprastai gali greičiau amortizuoti kainų šuolius.

    Kol kas netikėto pelno mokesčio idėja ES lygiu yra politinių diskusijų stadijoje, tačiau augantis kainų nepastovumas ją stumia į priekį. Jei būtų pasirinktas bendras modelis, svarbiausi klausimai būtų mokesčio bazė, laikotarpis, išimtys ir tai, kaip surinktos lėšos būtų nukreipiamos vartotojų ir ekonomikos pažeidžiamumui mažinti.

  • Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Kas yra euroobligacijos?

    Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

    Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

    Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

    Kodėl tema vėl įkaito?

    Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

    Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

    Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

    Kas palaiko ir kas priešinasi?

    Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

    Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

    Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

    Kas galiausiai mokėtų?

    Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

    Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

    Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

    Kas bus toliau?

    Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

    Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.