CP v2

Tag: Europos aplinkos agentūra

  • Elektromobiliai kaip namų baterija: ką siūlo EEA ir kiek Europa gali sutaupyti iš OZE

    Europos aplinkos agentūra (EEA) pabrėžia, kad spartesnis atsinaujinančių energijos išteklių (OZE) diegimas Europoje tampa ne tik klimato politikos, bet ir energetinio saugumo klausimu. Mažesnė priklausomybė nuo importuojamų iškastinių energijos išteklių reiškia mažesnį pažeidžiamumą kainų šuoliams ir tiekimo sutrikimams.

    EEA direktorė Leena Yla-Mononen akcentuoja, kad OZE plėtra, didesnis energijos vartojimo efektyvumas ir žiedinės ekonomikos sprendimai yra kertiniai žingsniai, siekiant mažinti Europos priklausomybę nuo importo. Pasak jos, tai taip pat gali sumažinti energijos kainų svyravimų poveikį tiek namų ūkiams, tiek verslui.

    Kaip OZE amortizuoja kainų šokus

    EEA vasarą paskelbtame vertinime įspėjama, kad Europos Sąjunga išlieka jautri išoriniams sukrėtimams, nes dujų kainos vis dar smarkiai veikia elektros energijos didmenines kainas. Agentūra skaičiavo, kad dujų kainų svyravimai 2026 metų pradžioje iki balandžio vidurio galėjo kainuoti Europos Sąjungai iki 13 mlrd. eurų.

    Tuo pačiu laikotarpiu OZE indėlis, EEA vertinimu, vartotojams leido sutaupyti apie 29 mlrd. eurų. Agentūra OZE vadina vienu efektyviausių amortizatorių, kuris mažina energijos sistemos priklausomybę nuo brangstančių iškastinių išteklių.

    Elektromobiliai ir tinklo lankstumas

    EEA atkreipia dėmesį, kad kainų pikai dažnai sutampa su šaltuoju sezonu, kai išauga paklausa, o sistemoje prireikia daugiau lanksčių pajėgumų. Dėl to vis svarbesni tampa energijos kaupimo sprendimai, kurie gali suteikti papildomą saugumo buferį vartotojams.

    Vienas iš akcentuojamų scenarijų yra elektromobilių baterijų panaudojimas kaip energijos rezervo namų ūkiams. Tai siejama su vadinamuoju dvikrypčiu įkrovimu, kai sukaupta energija gali būti atiduodama atgal į tinklą arba naudojama namui aprūpinti elektra didelių kainų ar piko metu.

    „Didelių kainų laikotarpiais elektromobilių baterijose sukaupta energija galėtų būti grąžinama į tinklą arba naudojama namams aprūpinti elektra“, – sakė Leena Yla-Mononen.

    Pasak EEA, tokie sprendimai ypač aktualūs apsaugant pažeidžiamiausius namų ūkius, tačiau jiems reikalingos aiškios taisyklės, tinklo techniniai sprendimai ir rinkos mechanizmai. Praktikoje tai reiškia investicijas į išmanųjį tinklą, įkrovimo infrastruktūrą ir kaupimo technologijų integraciją.

    Miestams OZE plėtra sudėtingesnė

    EEA vadovė pažymi, kad miestams vietinių OZE šaltinių plėtra dažnai yra sunkesnė dėl ribotos erdvės ir infrastruktūros, kuri daug kur vis dar paremta iškastiniu kuru. Tai apima ir energetikos, ir transporto sistemas, kuriose perėjimas prie švaresnių sprendimų reikalauja koordinuotų investicijų.

    Nors vėjo turbinų diegimą miestuose dažnai riboja erdvės ir planavimo reikalavimai, realistiškesnis kelias yra saulės elektrinės ant stogų ir kitų tinkamų paviršių. EEA vertinimu, šių sprendimų plėtrą gali paspartinti savivaldybių ar nacionalinė finansinė parama, ypač ten, kur svarbu mažinti energijos skurdo riziką.

  • Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.

    Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.

    Žala auga, draudimas nespėja

    Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.

    Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.

    Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.

    Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?

    Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.

    Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.

    Smūgis ekonomikai ir kainoms

    Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.

    Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.

    Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.

  • Kur Europoje švariausia ir kur prasčiausia maudynių vandens kokybė: oficialūs EAA duomenys

    Vasarą planuojant atostogas prie jūros ar ežero, vis dažniau svarbus ne tik paplūdimio vaizdas, bet ir maudynių vandens kokybė. Naujausi Europos aplinkos agentūros (EAA) duomenys rodo, kad daugumoje Europos Sąjungos vietų maudytis saugu, tačiau kai kuriose šalyse skirtumai išlieka ryškūs.

    Metinėje EAA apžvalgoje vertinamos ne vien jūrinės pakrantės, bet ir vidaus vandenų poilsiavietės. Skaičiuojama, kad 96 proc. ES maudyklų atitiko bent minimalius vandens kokybės reikalavimus, o apie 85 proc. iš daugiau nei 22 000 vertintų vietų gavo aukščiausią įvertinimą.

    Šalių reitingo viršuje atsidūrė Kipras: 100 proc. įvertintų maudyklų priskirtos prie puikios kokybės. Tarp lyderių taip pat išsiskyrė Graikija, Bulgarija ir Austrija, kur itin didelė dalis vietų gavo aukščiausią įvertinimą.

    Į geriausiai vertinamų šalių grupę pateko ir Liuksemburgas, Danija, Vokietija, Italija, Malta, Lietuva, Ispanija bei Kroatija. Tokie rezultatai paprastai siejami su nuosekliomis nuotekų tvarkymo investicijomis, vandens telkinių stebėsena ir aiškiomis sezoninėmis maudyklų valdymo taisyklėmis.

    Kitoje lentelės pusėje minėta Albanija, kur tik 16,8 proc. maudyklų priskirta prie puikios kokybės, o 23 proc. įvertintos kaip prastos. Žemesni rodikliai fiksuoti ir Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje bei Belgijoje.

    „Tai kelia nerimą, nes pastaraisiais metais Albanijoje sparčiai auga paplūdimių turizmas, o dalis keliautojų renkasi ją dėl kainos ir įspūdingų pakrančių“, – rašoma apžvalgoje.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad prastesnę vandens kokybę dažnai lemia ne vien ilgalaikės problemos, bet ir trumpalaikiai epizodai, ypač po gausių kritulių. Į vandens telkinius gali patekti fekalinės kilmės bakterijos, tokios kaip E. coli ir žarniniai enterokokai, kai perkraunama kanalizacija arba nuplaunami žemės ūkio teršalai.

    Tokie mikroorganizmai gali sukelti odos, akių ar ausų infekcijas, taip pat virškinamojo trakto sutrikimus, įskaitant viduriavimą ir vėmimą. Didžiausią riziką patiria maži vaikai, vyresnio amžiaus žmonės ir tie, kurių imunitetas silpnesnis.

    Praktinis patarimas keliautojams paprastas: prieš vykstant prie konkretaus paplūdimio ar ežero verta pasitikrinti naujausią maudyklos būklę ir laikytis vietos perspėjimų. EAA skelbia interaktyvų žemėlapį, leidžiantį rasti informaciją apie konkrečią maudyklą ir jos įvertinimus.

  • ES ragina atskleisti duomenų centrų pėdsaką: DI bumas kelia energijos ir vandens klausimus

    ES ragina atskleisti duomenų centrų pėdsaką: DI bumas kelia energijos ir vandens klausimus

    Europos Sąjunga turi užtikrinti, kad technologijų bendrovės skaidriai atskleistų duomenų centrų energijos ir vandens vartojimą, teigia Europos aplinkos agentūros vadovė Leena Ylä-Mononen. Jos vertinimu, be aiškių duomenų ir standartų DI plėtra gali apsunkinti ES klimato tikslų įgyvendinimą.

    Šis perspėjimas skamba tuo metu, kai Briuselis siekia sparčiai didinti Europoje prieinamą skaičiavimo galią. Tam būtina nauja infrastruktūra, tačiau duomenų centrų plėtra reiškia ir augančią elektros paklausą, didesnį šilumos išskyrimą bei reikšmingą vandens poreikį aušinimui.

    „Ko negalite išmatuoti, to negalite suvaldyti“, – sakė Leena Ylä-Mononen.

    Pasak jos, šiuo metu trūksta vienodų, praktiškai taikomų matavimo metodikų ir gerosios praktikos, kurios aiškiai apibrėžtų, ko ES tikisi iš naujai statomų duomenų centrų. Dėl to, agentūros vadovės teigimu, sunku objektyviai vertinti, ar tendencijos padeda siekti klimato neutralumo, ar pradeda jam prieštarauti.

    Duomenų centrų skaidrumas tampa politiniu klausimu

    Europos Komisija rengia taisykles, kurios turėtų apimti duomenų centrų energijos vartojimo reguliavimą ir paskatas efektyvesniam veikimui. Kartu planuojama diegti reitingavimo schemą, kuri ateityje galėtų tapti pagrindu privalomiems minimaliems energinio efektyvumo standartams.

    Vis dėlto ES institucijose jau kilo kritika dėl nuostatų, kurios leistų daliai duomenų centrų slėpti jautrią informaciją apie energijos suvartojimą. Kritikai teigia, kad be skaidrumo tampa sunku įvertinti realų sektoriaus poveikį ir palyginti skirtingų operatorių pažangą.

    Problema aktuali ir dėl to, kad net ir esant reikalavimams teikti tam tikrus rodiklius, praktikoje atskaitomybė nėra universali. Tai didina riziką, kad planuojant tinklų plėtrą ir žaliąją transformaciją bus remiamasi neišsamiais duomenimis.

    Kiek energijos ir vandens prireiks DI plėtrai?

    Duomenų centrai jau dabar sudaro reikšmingą elektros vartojimo dalį, o kai kuriose valstybėse ši dalis ypač didelė. Didėjant DI paslaugų paklausai, auga ir skaičiavimo apkrovos, ypač mokant didelius modelius ir aptarnaujant intensyvias užklausas realiuoju laiku.

    Leena Ylä-Mononen atkreipia dėmesį, kad sparčiai auganti paklausa gali pradėti konkuruoti su kitais ekonomikos sektoriais dėl elektros, ypač jei žaliosios generacijos plėtra nespės paskui vartojimo didėjimą. Jos teigimu, būtina iš anksto spręsti pakankamumo klausimą ir užtikrinti, kad duomenų centrai būtų maitinami energija be iškastinio kuro.

    Kartu vandens naudojimas tampa vis jautresne tema, ypač regionuose, kuriuose vasaromis dažnėja sausros ir karščio bangos. Dėl to, ekspertų vertinimu, vien energinio efektyvumo nepakanka, reikia vertinti ir aušinimo sprendimus, vandens pakartotinio panaudojimo galimybes bei visos infrastruktūros poveikį vietos aplinkai.

    DI nauda priklausys nuo pasirinkimų

    Agentūros vadovė pripažįsta, kad DI gali prisidėti prie efektyvesnių energetikos sistemų, geresnio tinklų balansavimo ir kai kurių pramonės procesų optimizavimo. Tačiau ji pabrėžia, kad nauda neatsiras savaime, ją reikia kryptingai užtikrinti, kad sutaupytos emisijos viršytų papildomą energijos vartojimą.

    Tokioje situacijoje ES sprendimai dėl skaidrumo, atskaitomybės ir minimalių standartų gali tapti esminiu svertu. Jei duomenų centrų poveikis bus aiškiai išmatuojamas, politikos formuotojams bus lengviau nustatyti realistiškus tikslus, o rinkai, kur investicijos duoda didžiausią naudą klimato ir energetinio saugumo požiūriu.

  • Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Kur Europoje saugiausia gerti vandentiekio vandenį: reitinge dugne – Lietuva ir kaimynės

    Vandentiekio vandens saugumas Europoje labai skiriasi, o didžiausią įtaką tam daro požeminio vandens būklė ir jo tarša. Europos aplinkos agentūra skelbia, kad daugiau nei 20 proc. ES požeminio vandens telkinių cheminė būklė yra prasta.

    Tai reiškia, kad dalyje vietovių viršijami ES Vandens pagrindų direktyvoje nustatyti kenksmingų medžiagų, įskaitant sunkiuosius metalus, limitai. Kuo blogesnė žaliavinio vandens kokybė, tuo brangesnis ir sudėtingesnis jo paruošimas gerti.

    Kas Europoje pirmauja?

    Tarptautiniuose vertinimuose dauguma Europos valstybių patenka tarp stipriausių pasaulyje pagal geriamojo vandens ir sanitarijos rodiklius. Pagal Environmental Performance Index (EPI) aukščiausi įverčiai skiriami šalims, kurios geriausiai apsaugo žmonių sveikatą nuo nesaugaus geriamojo vandens rizikų.

    Tarp šalių, gavusių maksimalų įvertinimą, minimos Suomija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Tokie rezultatai paprastai siejami su griežta taršos kontrole, investicijomis į vandentvarką ir nuoseklia monitoringo sistema.

    Kur rodikliai prasčiausi?

    Žemesni balai fiksuojami Europos pakraščiuose ir šalyse, kur vandens tiekimo infrastruktūra modernizuojama lėčiau arba sudėtingesnės pradinės gamtinės sąlygos. EPI duomenimis, tarp prasčiausiai įvertintų šalių Europoje minimos Moldova, Sakartvelas ir Albanija.

    Tame pačiame sąrašo gale atsiduria ir kai kurios ES valstybės, įskaitant Latviją, Lietuvą ir Rumuniją. Tai nereiškia, kad vandentiekio vanduo automatiškai yra nesaugus, tačiau signalizuoja apie didesnes sistemines rizikas ir didesnę priklausomybę nuo kokybiško valymo.

    Kodėl požeminis vanduo kelia tiek rūpesčių?

    Požeminis vanduo ES yra kritiškai svarbus: jis sudaro apie 65 proc. geriamojo vandens išteklių ir reikšmingą dalį vandens, naudojamo žemės ūkyje. Dėl to bet kokia tarša greitai tampa ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos bei visuomenės sveikatos klausimu.

    Europos Komisija yra nurodžiusi, kad nitratų koncentracija viršija ES ribą 14 proc. požeminio vandens matavimo vietų. ES nustatyta riba yra 50 miligramų litre, o didesnės koncentracijos dažnai siejamos su intensyviu tręšimu ir žemės ūkio nuotėkiu.

    Vien nitratų šalinimas iš vandens ES mastu gali kainuoti apie 320 mlrd. eurų per metus, todėl vis dažniau akcentuojama prevencija, o ne vien valymas. Praktikoje tai reiškia griežtesnę taršos kontrolę, tikslesnį trąšų naudojimą ir jautrių teritorijų apsaugą.

    Papildomą spaudimą vandens kokybei daro pesticidai, farmaciniai junginiai ir mikroplastikai. Atskiruose tyrimuose taip pat akcentuojamos PFAS grupės medžiagos, kurios dėl ilgo irimo aplinkoje dažnai vadinamos ilgai išliekančiomis cheminėmis medžiagomis.

    ES taip pat stiprina stebėseną: 2022 metais patvirtintas pirmasis geriamojo vandens stebimų medžiagų sąrašas, skirtas sekti tam tikrus endokrininę sistemą galinčius veikti junginius. Tikslas yra anksčiau aptikti rizikas ir, prireikus, laiku keisti reguliavimą bei vandens paruošimo praktiką.

  • Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    PM2,5: ką rodo naujausi duomenys

    Naujausioje Europos aplinkos agentūros (EAA) apžvalgoje teigiama, kad iki 20 proc. oro kokybės matavimo stočių Europoje fiksuoja taršą, viršijančią šiuo metu galiojančius Europos Sąjungos standartus. Vienas didžiausių iššūkių išlieka smulkiosios kietosios dalelės PM2,5, galinčios prasiskverbti giliai į plaučius ir patekti į kraujotaką.

    PM2,5 susidaro ne tik dėl kelių transporto. Prie taršos prisideda pramonės objektai, naftos perdirbimas, cemento gamyba, iškastinio kuro deginimas, o kai kuriais sezonais ir miškų gaisrų dūmai.

    EAA duomenys rodo, kad 2024–2025 metų laikotarpiu didžiausi metiniai PM2,5 vidurkiai buvo fiksuoti pietų Italijoje. Kai kuriose vietovėse rodikliai smarkiai viršijo Europos Sąjungos metinę ribą, siekiančią 25 mikrogramus kubiniame metre.

    Italijos miesteliuose Ceglie Messapica ir Torchiarolo metiniai vidurkiai atitinkamai siekė apie 117 ir 113 mikrogramų kubiniame metre. Tokie skaičiai rodo ne pavienius trumpalaikius šuolius, o ilgalaikę problemą, tiesiogiai susijusią su sveikatos rizikomis.

    Kodėl kai kur tarša tokia didelė

    Ekspertai pabrėžia, kad dideli PM2,5 šuoliai pietų Italijoje žiemą dažnai siejami su biomasės deginimu, ypač kūrenimu židiniuose ir krosnyse. Šaltuoju sezonu prie taršos prisideda ir meteorologinės sąlygos, kai atmosfera prasčiau išsklaido teršalus.

    „Tokius šuolius daugiausia lemia biomasės deginimas žiemą, dažniausiai židiniuose“, – sakė Bari universiteto chemijos ir aplinkos poveikio profesorius Gianluigi De Gennaro.

    Pasak jo, tarša sustiprėja ir dėl sumažėjusios atmosferos gebos išsklaidyti daleles tam tikru metų laiku. Tai siejama su žemesniu ir tankesniu ribiniu atmosferos sluoksniu, kuris gali riboti teršalų „išsisklaidymą“ virš gyvenamųjų teritorijų.

    Ryškus taršos „židinys“ matomas ir šiaurės Italijoje, kur koncentruota pramonė ir intensyvus transportas. Čia nemažai vietovių metiniai kietųjų dalelių rodikliai balansuoja ties 25 mikrogramų kubiniame metre riba, todėl net nedideli pokyčiai gali lemti jos viršijimą.

    2024–2025 metų laikotarpiu, be Italijos, ribą viršijančios reikšmės fiksuotos ir kai kuriuose Lenkijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Šiaurės Makedonijos, Rumunijos bei Turkijos regionuose. EAA duomenyse išsiskiria ir vienas Kopenhagos matavimo taškas, kuriame užfiksuotas apie 95 mikrogramų kubiniame metre metinis vidurkis.

    Sveikatos pasekmės ir kiti teršalai

    EAA vertinimu, didžiausi su ilgalaikiu PM2,5 poveikiu siejami mirtingumo rodikliai 100 000 gyventojų tenka Balkanų ir Rytų Europos šalims. Tarp dažniausiai minimų valstybių yra Albanija, Bulgarija, Graikija ir Rumunija, kur taršos našta sveikatai laikoma ypač didelė.

    Palyginamuose vertinimuose Italija taip pat išsiskiria aukštesniais su PM2,5 siejamais mirtingumo rodikliais nei panašaus dydžio šalys, tokios kaip Ispanija, Prancūzija ar Vokietija. Mažiausios reikšmės dažniau fiksuojamos Šiaurės Europoje, įskaitant Islandiją, Suomiją, Švediją, Estiją ir Norvegiją.

    Nors ilgalaikė tendencija daugelyje šalių gerėjanti, sveikatos rizika išlieka didelė, ypač vertinant pagal griežtesnes Pasaulio sveikatos organizacijos gaires. PSO rekomenduojama metinė PM2,5 riba yra 5 mikrogramai kubiniame metre, todėl dauguma europiečių pagal šį kriterijų vis dar kvėpuoja nesaugiu oru.

    Be PM2,5, specialistai išskiria ir kitus teršalus: PM10 daleles, pažemio ozoną bei benzo(a)pireną. Pažemio ozonas susidaro saulės šviesai veikiant teršalų mišinius, susijusius su transporto ir pramonės emisijomis, o benzo(a)pirenas siejamas su dūmais, degimo procesais ir kai kuriais buitiniais šaltiniais.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Ekspertai pabrėžia, kad asmeninė apsauga prasideda nuo paprastų sprendimų, ypač miestuose. Rekomenduojama vėdinti patalpas ne piko metu, kai eismas intensyviausias, o didesnės taršos dienomis riboti intensyvią fizinę veiklą lauke.

    Praktiškai gali padėti ir patalpų oro valytuvas, nors jis nepakeičia taršos mažinimo priemonių „prie šaltinio“. Taip pat patariama rinktis sertifikuotas krosneles, vengti deginti kurą dienomis, kai tarša linkusi kauptis, ir sekti realaus laiko oro kokybės informaciją programėlėse.