CP v2

Tag: Europos pramonė

  • Europos pramonės konkurencingumas: ką parodė Katovicų forumas ir kodėl laimi ne pigumas, o kokybė

    Europos pramonė, siekdama išlikti konkurencinga pasaulinėje rinkoje, neturi tikslo pasigaminti viską pati. Katovicuose vykusiame Naujosios pramonės forumo atidarymo debatos dalyviai pabrėžė, kad svarbiausia yra stiprinti tas grandinės dalis, kur Europa jau turi aiškių pranašumų.

    Diskusijoje akcentuota, kad konkurencingumą dažnai lemia ne vien energijos kaina, o gebėjimas kurti didesnės pridėtinės vertės produktus. Tarp pagrindinių Europos kozirių įvardyti specializacija, aukšta kokybė, gamybos lankstumas ir artumas galutiniam pirkėjui, mažinantis tiekimo grandinių rizikas.

    Augimas per įsigijimus ir technologijas

    Forume aptarti pavyzdžiai rodė, kad Vidurio Europos įmonės vis aktyviau plečiasi už savo rinkų ribų, siekdamos paspartinti technologijų perėmimą. Tokia strategija leidžia greičiau įgyti kompetencijų, nei jas auginti nuo nulio, o gamybos išskaidymas skirtingose šalyse didina atsparumą.

    Kalbėta ir apie tai, kad geografinė diversifikacija tampa ne tik finansine, bet ir saugumo priemone. Gamybos pajėgumų paskirstymas skirtinguose regionuose padeda amortizuoti šoką, kai kyla prekybos, logistikos ar reguliavimo trikdžiai.

    Suverenumas nereiškia gaminti viską

    Debatoje daug dėmesio skirta technologiniam suverenumui, tačiau pabrėžta, kad tai nėra sinonimas visiškam savarankiškumui. Praktinis tikslas – būti reikšmingu žaidėju pasirinktose vertės grandinės vietose ir išlaikyti gebėjimą veikti kritinėse srityse, o ne kopijuoti visą gamybos spektrą.

    Šis požiūris ypač svarbus puslaidininkių ir kitų sudėtingų komponentų sektoriuose, kur galutinį rezultatą dažnai lemia ne žaliavų kilmė, o investicijos į projektavimą, testavimą, pakavimą, gamybos automatizaciją ir kvalifikuotą darbo jėgą. Forumo dalyviai akcentavo, kad atskirų valstybių pastangos čia ribotos, todėl didesnį efektą duoda sprendimai, priimami Europos mastu.

    Energija svarbi, bet ne vienintelė problema

    Europos pramonė jaučia spaudimą dėl aukštų energijos sąnaudų, ypač ten, kur energija sudaro didelę bendrųjų kaštų dalį. Forume kalbėta, kad stabilios ir prognozuojamos energijos kainos ilgesniam laikotarpiui gali tapti konkurenciniu pranašumu, nors tai reiškia atsisakymą bandymo uždirbti iš trumpalaikių kainų svyravimų.

    Kartu pabrėžta, jog vien tik energijos atpigimas problemos neišspręs, jei pramonę ribos kiti veiksniai. Debatos dalyviai kaip ilgalaikę kryptį išskyrė didesnę gamybos saviaprūpą energija, pavyzdžiui, investicijas į kogeneraciją ir atsinaujinančius šaltinius, taip pat platesnį Europos energijos rinkos sujungimą.

    Kur Europa gali laimėti prieš Aziją

    Konkurencija su Azijos gamintojais, ypač masinės gamybos segmentuose, įvardyta kaip struktūrinis iššūkis: Europa vargu ar taps pigiausios gamybos vieta. Tačiau, pasak diskusijos dalyvių, Europa gali laimėti ten, kur svarbu patikimumas, prekės ženklo reputacija, ilga patirtis ir griežti kokybės standartai.

    Viena ryškiausių temų tapo produktų pritaikymas konkretiems užsakymams ir greita inžinerinė reakcija, kai klientas nori nestandartinio sprendimo. Tokia gamyba reikalauja kompetencijų ir organizacinio lankstumo, o tai gali būti sunkiau atkartojama masinės, didelio masto produkcijos modeliu paremtose ekosistemose.

    Reguliavimas kaip konkurencingumo stabdis

    Forume skambėjo kritika dėl perteklinio Europos ekonomikos reguliavimo, kuris, anot dalyvių, dažnai virsta administraciniu barjeru investicijoms ir gamybos plėtrai. Akcentuota, kad net ir gerų tikslų siekiančios priemonės gali sukelti šalutinių pasekmių, kai didina sąnaudas tiems sektoriams, kurie yra aukščiau vertės grandinėse.

    Skirtumai tarp JAV, Kinijos ir Europos pramonės rėmimo modelių taip pat aptarti kaip realybė, su kuria verslas turi konkuruoti. Bendras debatos leitmotyvas – jei Europa nori greičiau atkurti pramonės konkurencingumą, vien deklaracijų nepakaks: reikės mažiau trukdančių taisyklių, daugiau nuoseklaus įgyvendinimo ir aiškesnio prioritetų pasirinkimo.

    Katovicų forumo diskusija išryškino, kad Europos pramonės stiprybė slypi ne bandyme aplenkti pasaulį kaina, o gebėjime kurti aukštesnės vertės, patikimus ir klientui pritaikomus produktus. Tačiau tam būtina ir politinė valia: sprendimai dėl rinkos integracijos, energijos sistemos ir reguliavimo aplinkos gali nulemti, ar šis pranašumas virs ilgalaike konkurencine strategija.

  • Chinų robotizacija lenkia Europą: ekspertai įvardijo, kodėl Lenkija pralaimi ir ką daryti

    Europos ekonomikos kongrese Katovicuose verslo lyderiai ir ekonomistai diskutavo, kaip Lenkijos įmonėms augti demografinio spaudimo ir aštrėjančios pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Pokalbio ašimi tapo klausimas, kodėl dalis pramonės šakų praranda tempą, kai Kinija sparčiai didina gamybos automatizaciją ir mastą.

    Diskusiją lydėjo pristatytas tyrimas apie Lenkijos įmonių augimo potencialą, kuriame remtasi interviu su 30 vadovų ir verslo organizacijų atstovų. Dalyviai akcentavo tris susijusius veiksnius: darbuotojų trūkumą, santykinai atsargias investicijas į našumą ir lėtą technologijų diegimą.

    Kinijos pranašumas robotizacijoje

    Robotikos sektoriaus atstovas Jakubas Bartoszekas teigė, kad Kinija robotizacijos srityje lenkia ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą. Jo vertinimu, skirtumą lemia ne vien technologijų lygis, o viso modelio veikimas: kryptinga pramonės politika, greitesni sprendimai ir didesnis mastas.

    Diskusijoje pabrėžta, kad Kinijos gamintojai dėl didelių apimčių lengviau pasiekia žemesnius kainų slenksčius, o automatizacija ir skaitmeninimas tampa jų konkurencingumo pagrindu. Europoje, anot pašnekovų, procesus apsunkina brangesnė reguliacinė aplinka, suskaidytos rinkos ir lėtesnis sprendimų priėmimas.

    „Kinija laimi ne vien technologijomis, o visu sisteminiu požiūriu: valstybė dideliu mastu remia pramonę, o robotizacija jau daugiau kaip dešimtmetį yra prioritetas“, – sakė Jakubas Bartoszekas.

    Kodėl įmonėms sunku augti?

    Verslo atstovai kaip vieną svarbiausių problemų įvardijo darbo rinką: mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui ir augant darbo kaštams, senas konkuravimo „pigiomis rankomis“ modelis tampa vis mažiau veiksmingas. Tai verčia ieškoti produktyvumo šuolio per automatizaciją, procesų tvarkymą ir duomenų panaudojimą.

    Kartu akcentuota investicijų dilema: daugelis įmonių, ypač gamyboje, linkusios augti organiškai ir finansuotis iš nuosavų lėšų, todėl investicijos į modernizaciją gali būti atidedamos. Dėl to technologijos diegiamos lėčiau, o atotrūkis nuo agresyviai investuojančių konkurentų didėja.

    Trečias dažnai minėtas barjeras yra kompetencijų trūkumas. Vien nusipirkti robotus ar programinę įrangą neužtenka: reikia standartizuotų procesų, kokybiškų duomenų ir specialistų, galinčių sistemas integruoti bei prižiūrėti.

    Plėtra į užsienį ir vietinės stiprybės

    Kalbant apie tarptautinę plėtrą, diskusijos dalyviai akcentavo, kad daugeliui įmonių sėkmė užsienyje prasideda namų rinkoje. Didelė vidaus rinka leidžia išbandyti produktus, sukaupti kapitalą, sustiprinti vadybą ir tik tuomet mažesne rizika žengti į kitas šalis.

    Finansų sektoriaus atstovai taip pat priminė, kad veikla užsienyje beveik visada kainuoja daugiau, nei planuojama: didėja komunikacijos klaidų, kultūrinių skirtumų, logistikos ir valdymo rizikos. Todėl įmonėms rekomenduota turėti finansinę „pagalvę“ ir realistiškai vertinti, kada vidaus rinka jau išnaudota.

    Konkurencijoje su Kinijos gamintojais Vakarų Europoje kaip galimas kelias įvardytas vietinių prekių ženklų stiprinimas. Tokia strategija, anot diskusijos dalyvių, padeda kurti emocinį ryšį su vartotojais ir didinti lojalumą ten, kur vien kaina tampa lemiamu faktoriumi.

    „Jei nori konkuruoti su globaliais žaidėjais, reikia turėti tai, ko jie neturi: regioninį, emocinį ryšį su prekės ženklu“, – sakė Robertas Stobińskis.

    Diskusijoje nuskambėjo ir kritiškas požiūris į paprastus sprendimus, paremtus vien ribojimais ar barjerais importui. Pašnekovai pabrėžė, kad ilgalaikė išeitis yra našumo augimas, investicijos į modernizaciją ir rinkos paklausą stiprinančios priemonės, o ne vien gynybinė politika.

    Statybų sektoriaus atstovai atkreipė dėmesį į ryškėjantį darbuotojų trūkumą ir mažėjantį jaunų specialistų srautą. Kaip realios kryptys įvardytos skaitmeninimas, procesų modernizavimas ir, kai kuriuose segmentuose, darbuotojų pritraukimas iš užsienio, ypač didelės apimties projektuose.

    Galiausiai dalis vadovų akcentavo ir dirbtinio intelekto svarbą procesų automatizavimui, klientų aptarnavimui bei sprendimų priėmimui. Tačiau pabrėžta, kad DI nauda atsiskleidžia tik tada, kai įmonė turi tvarkingus duomenis, aiškias atsakomybes ir geba keisti veiklos modelį, o ne vien įsidiegti pavienes priemones.