Stokholme, 12-ajame Europos ūkininkų kongrese, pasirašyta Stokholmo deklaracija, kuria Europos žemdirbių ir kooperatyvų atstovai ragina ES vadovus nesilpninti Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų. Dokumentu pabrėžiama, kad žemės ūkis turi išlikti strategine Europos saugumo ir atsparumo dalimi.
Deklaracijos pozicija perduota Europos Vadovų Tarybos pirmininkui António Costai, o kopijos įteiktos Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen ir Europos Parlamento pirmininkei Robertai Metsolai. Kongrese dalyvavo apie 400 žemės ūkio organizacijų, kooperatyvų, institucijų ir sektoriaus partnerių.
Diskusijų centre atsidūrė būsima ES daugiametė finansinė programa ir klausimas, ar po 2027 metų BŽŪP išliks pakankamai finansuojama bei aiškiai atskirta politika. Žemdirbių organizacijos įspėja, kad žemės ūkis negali prarasti ilgalaikio stabilumo, nes tai tiesiogiai veikia investicijas ir maisto gamybos apimtis.
Ko reikalaujama deklaracijoje
Stokholmo deklaracijoje akcentuojama, kad BŽŪP biudžetas turi išlikti atskiras ir apsaugotas, o finansavimas negali mažėti vertinant realią perkamąją galią. Kitaip tariant, žemdirbiai ragina vertinti ne vien nominalias sumas, bet ir infliacijos poveikį.
Dokumente taip pat keliami klausimai dėl vienodų konkurencijos sąlygų bendrojoje rinkoje, ūkininkų derybinės galios maisto tiekimo grandinėje ir administracinės naštos. Pabrėžiama, kad pernelyg sudėtingi reikalavimai ir taisyklių kaita didina neapibrėžtumą, o tai stabdo modernizavimą.
Lietuvos akcentai: išmokos ir stabilumas
Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkė Algimanta Pabedinskienė teigia, kad Stokholme išsakytas susirūpinimas sutampa su Lietuvos ūkininkų lūkesčiais. Jos vertinimu, ateities modelis neturi paversti BŽŪP viena iš daugelio sričių, konkuruojančių dėl lėšų bendrame fonde.
„Žemės ūkis negali tapti viena iš daugelio sričių, konkuruojančių dėl lėšų bendrame fonde. BŽŪP turi išlikti savarankiška, aiškiai finansuojama ir visiems Europos Sąjungos ūkininkams bendrus principus užtikrinanti politika“, – sakė Algimanta Pabedinskienė.
Pasak jos, Lietuvai derybose itin svarbu teisingesnis tiesioginių išmokų paskirstymas, nes ūkininkai dirba toje pačioje rinkoje, tačiau paramos lygis skiriasi. Kitas klausimas yra reali finansavimo vertė, nes augančios sąnaudos ir infliacija gali sumažinti paramos poveikį net ir nekeičiant nominalių sumų.
Žemdirbių atstovai pabrėžia, kad geopolitinė situacija, klimato kaitos sukelti ekstremalūs reiškiniai ir tiekimo grandinių sutrikimai sustiprina maisto saugumo temą. Dėl to, jų teigimu, sprendimai dėl BŽŪP turi būti vertinami kaip investicija į Europos gebėjimą apsirūpinti maistu.
Kartų kaita ir kaimo gyvybingumas
Stokholmo deklaracijoje atskirai išskiriama būtinybė stiprinti investicijas į inovacijas, skaitmenizaciją, vandens išteklių valdymą ir bioekonomiką. Šios kryptys siejamos su konkurencingumu, tačiau kartu reikalauja aiškių ir prognozuojamų paramos taisyklių.
A. Pabedinskienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvai svarbus pakankamas finansavimas kaimo plėtrai, ūkių modernizavimui, kooperacijai ir jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Jos teigimu, be stipraus kaimo ir kartų kaitos mechanizmų neįmanoma užtikrinti stabilios gamybos.
Žemdirbių organizacijų vertinimu, administracinės naštos mažinimas turi virsti praktiniais sprendimais, o didesnis lankstumas valstybėms narėms neturėtų sukurti naujų nelygybės formų. Stokholmo deklaracija ES institucijoms siunčia žinią, kad BŽŪP sprendimai po 2027 metų turės ilgalaikių pasekmių ūkininkams ir vartotojams.