Griuvimo baimė vyresniame amžiuje gali tapti savotiška spąstais: bandydami saugotis, žmonės ima vengti judėjimo, silpnėja raumenys ir pusiausvyra, o tai galiausiai tik padidina tikimybę vėl pargriūti.
Tokią situaciją iliustruoja 70-ies sulaukusio Beno Melancono istorija – po daugiau nei tuzino kritimų laiptais jis jų ėmė paniškai bijoti. Apie tai rašo „Euronews“, remdamiesi Ohajo valstijos universiteto Wexner medicinos centro informacija.
Paskutinis kritimas vyrui baigėsi trauma – prie kairės akies prireikė devynių siūlių. Po šio įvykio jis pripažino, kad laiptai jam tapo kasdiene baime, kuri ėmė riboti įprastą gyvenimą.
Medikai pabrėžia: baimė pargriūti dažnai nėra tik emocinė būsena – ji keičia elgesį. Žmogus mažiau juda, rečiau išeina į lauką, vengia laiptų ar ilgesnių pasivaikščiojimų, o ilgainiui praranda jėgą ir mobilumą.
Dažnai nepastebimos griuvimų priežastys
Wexner medicinos centro kritimų prevencijos klinikoje dirbanti slaugytoja praktikė Michelle Easley teigia, kad nepasitikėjimas savo kūnu ir baimė pargriūti yra vienas didžiausių rizikos veiksnių. Pasak jos, ankstesnis kritimas yra pagrindinis signalas, kad tikimybė pasikartoti išlieka didelė.
Nacionalinė apklausa, kurioje dalyvavo 1 007 JAV suaugusieji, parodė, kad daugelis žmonių riziką vertina per siaurai. Joje 63 proc. respondentų nepripažino, kad nerimas dėl kritimo pats savaime didina riziką.
Tyrimo duomenimis, 60 proc. apklaustųjų neįvertino klausos praradimo kaip svarbaus veiksnio. Dar daugiau – 74 proc. nenurodė, kad skubus poreikis nueiti į tualetą taip pat gali padidinti pargriuvimo tikimybę.
Specialistai aiškina, kad griuvimai retai turi vieną priežastį: dažniausiai susideda keli veiksniai – nuo fizinių (silpni raumenys, pusiausvyros sutrikimai) iki elgesio ar aplinkos (netinkama avalynė, prastas apšvietimas, slidūs paviršiai).
Griuvimai – problema ne tik JAV
Griuvimai išlieka rimta visuomenės sveikatos problema ir Europoje: jie siejami su hospitalizacijomis, neįgalumu, savarankiškumo praradimu ir ankstyvomis mirtimis. EuroSafe parengtame ES faktų lape nurodoma, kad pagal 2010–2012 metų duomenis kasmet ES nuo griuvimų mirdavo apie 35 848 vyresni nei 65 metų žmonės.
Taip pat teigiama, kad griuvimai buvo pagrindinė su traumomis susijusių apsilankymų skubios pagalbos skyriuose priežastis vyresniems žmonėms – jie sudarė 58 proc. tokių atvejų. Be fizinių pasekmių, griuvimai neretai sukelia ilgalaikį nerimą ir priklausomybę nuo artimųjų pagalbos.
Faktų lape pažymima, kad beveik pusė apsilankymų skubioje pagalboje dėl griuvimų baigiasi lūžiais, o maždaug kas penktas atvejis susijęs su galvos traumomis. Traumų sunkumas didėja su amžiumi: hospitalizacijos poreikis auga nuo 32 proc. (65–74 metų grupėje) iki 45 proc. tarp 85 metų ir vyresnių žmonių.
Didelė dalis griuvimų įvyksta namuose – EuroSafe duomenimis, 64 proc. su griuvimais susijusių traumų nutinka būtent ten. Dažniausios vietos – svetainės ar miegamieji, po jų seka vonios kambariai ir laiptai.
Ką galima padaryti kasdienėje aplinkoje
Prevencija dažniausiai prasideda nuo paprastų, bet kryptingų sprendimų – nuo namų aplinkos įvertinimo iki fizinio aktyvumo didinimo. M. Easley rekomenduoja atkreipti dėmesį į prastą apšvietimą, neužfiksuotus kilimėlius, nepatogius ar slidžius laiptus, taip pat į tai, ar vonios kambariu saugu naudotis.
Pasak jos, kilimėliai yra viena dažniausių problemų: jie turėtų būti pašalinti arba tvirtai pritvirtinti. Tikslas, anot specialistės, yra ne „atimti savarankiškumą“, o sudaryti sąlygas saugiai judėti.
Dar vienas svarbus žingsnis – peržiūrėti vartojamus vaistus su gydytoju ar vaistininku, nes kai kurie preparatai gali sukelti galvos svaigimą ar pusiausvyros sutrikimus. Ypač tai aktualu, kai vartojami keli skirtingi vaistai.
B. Melanconas kelis kartus per savaitę keturis mėnesius lankė kritimų prevencijos kliniką, kur su kineziterapeutu dirbo stiprindamas raumenis ir lavindamas pusiausvyrą. Jis taip pat pradėjo mankštintis namuose ir avėti labiau prilaikančius sportinius batus – programą baigęs vyras teigia nuo to laiko nebepuolęs.
Europos tyrimai, cituojami EuroSafe faktų lape, rodo, kad kompleksinės, į didelės rizikos grupes orientuotos programos gali sumažinti traumų skaičių 20–40 proc. Jose derinami individualūs rizikos vertinimai, vaistų peržiūra, pritaikyti pratimai bei namų ir viešųjų erdvių saugumo gerinimas.