Mokslininkų komanda, dirbusi JAV ir Brazilijoje, įrašė 123 paukščių rūšių balsus ir palygino jų skleidžiamą triukšmą. Rezultatai rodo milžinišką amplitudę: nuo maždaug 64 decibelų kai kurių kolibrių atveju iki daugiau nei 120 decibelų garsiausių rūšių klyksmuose.
Tyrėjų dėmesį labiausiai patraukė dvi Pietų Amerikos rūšys, kurių vokalizacija prilygsta itin triukšmingiems mechaniniams įrenginiams. Vienos jų klyksmo pikas, matuojant trumpą akimirką, priartėjo prie 131 decibelo ribos.
Kaip matuojamas paukščių klyksmo garsumas?
Paukščių skleidžiamas garsumas nėra paprastas skaičius, nes jis smarkiai priklauso nuo atstumo iki mikrofono. Tas pats klyksmas iš arti gali būti keliasdešimt decibelų „garsesnis“ nei įrašytas iš didesnio nuotolio, todėl be atstumo kontrolės skirtingų rūšių palyginimas būtų netikslus.
Dėl šios priežasties tyrėjai naudojo ne tik tikslius nešiojamuosius triukšmo matuoklius, bet ir lazerinius tolimatčius, kurie plačiai taikomi, pavyzdžiui, golfe. Tai leido standartizuoti įrašus taip, tarsi paukštis būtų fiksuojamas iš vieno metro atstumo.
Surinkti duomenys tapo išskirtiniai ir dėl apimties: net 113 tirtų rūšių klyksmo garsumas iki šiol nebuvo patikimai išmatuotas. Tai suteikė platesnį kontekstą, leidžiantį vertinti, kiek iš tiesų išsiskiria patys garsiausi paukščiai.
Kas pretenduoja į garsiausio paukščio titulą?
Ankstesni tyrimai vieną kotingų rūšį Brazilijoje buvo iškėlę į pirmą vietą, kai jos klyksmas siekė apie 125,4 decibelo. Tačiau nauji įrašai rodo, kad konkurentų gali būti daugiau, o kai kurių jų vokalizacijos pikas gali būti dar didesnis.
Tyrėjai įvardijo dvi rūšis, kurios pagal skirtingus kriterijus pasirodė įspūdingai. Viena jų fiksavo didžiausią vidutinį garsumo lygį per 20 milisekundžių langą, kuris siekė apie 121 decibelą.
Kita rūšis parodė stipriausią pavienį klyksmą, kurio pikas priartėjo prie 131 decibelo. Tokie skaičiai svarbūs ne tik dėl rekordų, bet ir dėl to, ką jie sako apie paukščių anatomiją bei komunikacijos strategijas gamtoje.
„Kasdienėje aplinkoje tai paprasčiausia būtų palyginti su atbuliniu kūju“, – sakė tyrime dalyvavęs tyrėjas Žoau Menezesas.
Kodėl rekordo klausimas vis dar atviras?
Pasak tyrėjų, problema slypi ne tik matavimo technikoje, bet ir apibrėžime. Ar garsiausiu reikėtų vadinti paukštį, kurio vienas klyksmas trumpam pasiekia aukščiausią piką, ar tą, kurio balsas yra didžiausio vidutinio intensyvumo per visą giedojimo seriją.
Skiriasi ir tai, kiek laiko matuojamas garsumas bei kiek individų reikia palyginimui. Dėl šių priežasčių ankstesnis „garsiausio paukščio“ vardas kol kas nėra galutinai perrašomas, nors naujieji duomenys verčia rimtai diskutuoti apie metodiką.
Mokslininkai pabrėžia, kad jų tikslas nėra medžioti rekordų. Pagrindinis klausimas yra evoliucinė biologija: kokios fizinės savybės leidžia vienoms rūšims „šaukti“ gerokai garsiau nei kitoms ir kokią naudą tai suteikia aplinkoje.
Ką atskleidė paukščių anatomija?
Stebėjimai rodo bendrą tendenciją: garsiausios rūšys dažnai yra stambesnės, o jų raumenynas labiau išvystytas. Tai gali leisti sukurti stipresnį oro slėgį ir išgauti didesnę garso amplitudę.
Taip pat dažniau minimi platesni snapai, galintys prisidėti prie garso sklaidos. Vis dėlto vien anatomija neatsako į klausimą, kodėl ekstremalus garsumas evoliuciškai „apsimoka“ ir kokiuose konkrečiuose scenarijuose jis suteikia pranašumą.
Tyrėjai teigia, kad norint patikimiau įvertinti ekologinę ir evoliucinę tokio klyksmo funkciją, reikės dar daugiau duomenų iš skirtingų regionų ir didesnio skaičiaus rūšių. Tai ypač svarbu, nes skirtingose buveinėse garsas sklinda nevienodai, o komunikacijos „taisykles“ diktuoja ir aplinkos triukšmas.