JAV žvalgybos bendruomenėje dėmesio sulaukė pasakojimas apie incidentą virš Irano, kuriame dalyvavo naikintuvo F-15 pilotas. Pasak tarptautinės žiniasklaidos cituojamų su įvykiu susipažinusių šaltinių, jo liudijimas užfiksuotas oficialiame apklausos raporte.
Pilotas teigė, kad prieš pat numušimą ore pamatė kelių Irano dronų formaciją, judėjusią neįprastai tiksliai ir sinchroniškai. Jo aprašymas išsiskyrė palyginimu, kad spiečius priminė medūzą, o visa situacija atrodė tarsi ore suformuotas minų laukas.
Kas iš tiesų galėjo vykti ore?
Liudijime minėta, kad mažesni dronai galėjo būti išsidėstę po didesniais, taip sukuriant struktūrą, vizualiai panašią į organizmą su ataugomis. Dalis pareigūnų tokį vaizdą vertino atsargiai, nes po katapultavimosi patirtas šokas galėjo paveikti suvokimą.
Vis dėlto net ir atsargiai vertinamas pasakojimas paskatino diskusiją, ar pilotas galėjo susidurti su dronų spiečiaus technologija, kuri leidžia daugeliui platformų veikti kaip vieningai valdomai sistemai. Šiuolaikinėse kariuomenėse tokios koncepcijos vystomos tam, kad spiečius galėtų keisti formaciją, išsklaidyti riziką ir prisitaikyti prie gynybos priemonių.
Kodėl dronų spiečiai kelia nerimą?
Karinės analizės kontekste dronų spiečiai laikomi viena sudėtingiausių grėsmių, nes jie gali perkrauti oro gynybos sistemas ir priversti gynybą eikvoti brangias raketas prieš palyginti pigius taikinius. Net jei atskiri dronai nėra itin pažangūs, masiškumas ir koordinacija gali suteikti taktinį pranašumą.
Tokiose schemose dažnai aptariami tinklinio ryšio principai, kai dronai dalijasi informacija tarpusavyje ir išlaiko užduotį net praradę dalį ryšio ar atskirus vienetus. Praktikoje tai gali reikšti, kad operatoriui nereikia tiesiogiai valdyti kiekvieno drono, o pakanka nurodyti tikslą ar užduotį.
Atsargus vertinimas ir platesnis kontekstas
Šaltinių teigimu, tyrėjai apklausose akcentavo poreikį patikrinti, ar pilotas yra tikras dėl to, ką matė. Tokį atsargumą lemia ir tai, kad ekstremaliose situacijose greitis, aukštis, apšvietimas bei priešlėktuvinių priemonių poveikis gali iškraipyti vaizdą.
Tačiau net jei medūzos palyginimas nėra pažodinis, pati idėja apie koordinuotus dronų spiečius atitinka pastarųjų metų tendencijas, kai valstybės vis aktyviau investuoja į bepiločių sistemų masiškumą, ryšį ir autonomijos elementus. Karo planuotojams tai reiškia, kad oro gynybos ir elektroninės kovos sprendimai turi būti pritaikyti ne vien pavieniams taikiniams, bet ir dinamiškoms, sparčiai besikeičiančioms grupėms.