Kaunietis Edgaras Riabko šiemet iškovojo F2 motorlaivių pasaulio čempiono titulą Portugalijoje ir dar kartą priminė, kad Kaunas turi gilią vandens sporto tradiciją. Nemunas ir Kauno marios ilgus metus buvo erdvė, kur augo sportininkai, o varžybos pritraukdavo ne tik bendruomenę, bet ir sporto specialistus.
F2 klasė laikoma viena aukščiausių grandžių motorlaivių sporte, kur rezultatą lemia ne tik sportininko meistriškumas, bet ir technikos paruošimas, komandos darbas bei saugos sprendimai. Dideli greičiai, bangavimas ir kontaktinė kova trasoje reiškia, kad kiekviena klaida kainuoja brangiai, o sezono stabilumas tampa čempioniško titulo pagrindu.
Kelias nuo treniruočių iki titulo
E. Riabko pasakoja, kad į motorlaivių sportą atėjo dar tuo metu, kai Lietuvoje veikė daugiau klubų, o jaunimui buvo paprasčiau pradėti. Vėliau, keičiantis infrastruktūrai ir finansavimui, ši sporto šaka tapo labiau priklausoma nuo asmeninės iniciatyvos ir rėmėjų paieškų.
Sportininkas pabrėžia, kad augimas vyko laipsniškai, pereinant skirtingas klases ir kaupiant patirtį. Pasak jo, ilgainiui atsirado ir kita atsakomybės pusė: jeigu niekas neimsis iniciatyvos, jaunajai kartai gali nebelikti aiškaus kelio į profesionalų sportą.
Sporto bazė ir darbas su jaunimu
Per pandemiją Kaune pradėta kurti motorlaivių sporto bazė tapo vienu svarbiausių žingsnių, siekiant atverti šią sporto šaką vaikams. E. Riabko teigimu, startui neužtenka vien noro: reikia vietos, saugios aplinkos, trenerių ir įrangos, kad vaikas galėtų pirmiausia išbandyti sportą, o tik tada spręsti dėl rimtesnių investicijų.
Jo teigimu, pradedantiesiems suteikiama būtina įranga ir pagrindai, o svarbiausias tikslas yra saugumas ir teisingi įgūdžiai nuo pirmųjų treniruočių. Tokia praktika, paplitusi ir kitose šalyse, mažina finansinį barjerą šeimoms ir padeda talentus pastebėti anksčiau.
Pavojai trasoje ir psichologinis krūvis
Motorlaivių sporte avarijos nėra teorija, o reali rizika, kurią sportininkai vertina kiekvienose varžybose. E. Riabko prisimena 2014 metais Latvijoje patirtą incidentą, kai po susidūrimo su kitu laivu apsivertė ir kurį laiką negalėjo išsivaduoti iš diržų.
„Tokiomis akimirkomis nebegalvoji apie rezultatą, galvoje atsiranda visai kiti dalykai: šeima ir pareiga grįžti“, – sakė E. Riabko.
Pasak sportininko, po tokių įvykių baimė niekur nedingsta, tačiau laikui bėgant grįžta pasitikėjimas, o patirtis išmoko dar griežčiau vertinti rizikas. Tarptautinėse varžybose vis daugiau dėmesio skiriama saugos standartams, tačiau galutinę atsakomybę vis tiek dalijasi sportininkas ir komanda.
Kodėl auksas atnešė ne vien džiaugsmą
Nors pasaulio čempiono titulas daugeliui atrodo kaip emocijų viršūnė, E. Riabko pripažįsta, kad pirmas jausmas buvo netikėtas pasimetimas. Ilgai siektas tikslas, tapęs kasdienybės ašimi, pasiekus finišą verčia iš naujo pergalvoti, kas bus toliau.
Jis pabrėžia, kad sporte svarbus ne vien vienas laimėtas savaitgalis, o nuoseklus darbas per sezoną, technikos patikimumas ir gebėjimas atsitiesti po nesėkmių. Šiandien jo fokusas krypsta ne tik į titulų gynybą, bet ir į sporto šakos tęstinumą Lietuvoje.
Kalbėdamas apie Kauną, sportininkas sako kasdien matantis miesto pokyčius ir norintis, kad augimas nesustotų. Jo teigimu, Kaunas turi vandens sportui tinkamą geografiją ir potencialą, o didžiausias iššūkis yra išlaikyti ilgalaikę sporto infrastruktūrą bei jaunimo įsitraukimą.
„Kaunui linkėčiau toliau taip nuosekliai augti ir gražėti bei būti geriausiu miestu Lietuvoje“, – sakė E. Riabko.