CP v2

Tag: Fasadai

  • Mokslininkų atradimas nustebino: žalia siena sumažino šilumos nuostolius 31,4 proc.

    Mokslininkų atradimas nustebino: žalia siena sumažino šilumos nuostolius 31,4 proc.

    Žaluma ant pastatų fasadų dažniausiai siejama su estetika, tačiau naujesni tyrimai rodo ir apčiuopiamą praktinę naudą. Jungtinėje Karalystėje mokslininkai išbandė, ar augalais apaugusi siena gali mažinti šilumos nuostolius, ir gavo dėmesio vertą rezultatą.

    Eksperimentui buvo pasirinktas Plymouth universiteto pastatas, kurio dalis išorinės sienos buvo apželdinta skirtingais augalais. Kita fasado dalis palikta be augalijos, kad abi atkarpas būtų galima palyginti tomis pačiomis oro sąlygomis.

    Penkių savaičių stebėjimo metu buvo fiksuojamos lauko ir vidaus sąlygos bei šilumos srautas per sieną. Nustatyta, kad augalais padengtoje sienos dalyje šilumos nuostoliai buvo 31,4 proc. mažesni nei atviroje atkarpoje, o patalpų temperatūros svyravimai buvo mažesni.

    Kas iš tiesų veikia?

    Specialistai aiškina, kad augalai sukuria papildomą apsauginį sluoksnį tarp mūro ir aplinkos. Lapija ir stiebai silpnina vėjo poveikį, mažina tiesioginį sienos atvėsimą, o oro tarpai augalijoje veikia kaip natūrali „pagalvė“, padedanti lėtinti šilumos sklaidą.

    Toks efektas ypač aktualus senesniems pastatams, kurių sienos neturi šiuolaikinės šilumos izoliacijos. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad rezultatai priklauso nuo konkretaus pastato, augalų tipo, fasado būklės ir oro sąlygų.

    Ar tai gali pakeisti šiltinimą?

    Nors skaičiai skamba įspūdingai, žalia siena neturėtų būti laikoma tiesioginiu pakaitalu polistirenui ar kitoms termoizoliacinėms medžiagoms. Apželdinimas gali būti papildoma priemonė, padedanti mažinti šilumos nuostolius, tačiau jis ne visada užtikrins tokį pat prognozuojamą efektą kaip profesionaliai įrengtas šiltinimas.

    Praktikoje svarbu įvertinti ir priežiūrą: augalams reikalinga drėgmė, tvirtinimo sprendimai, o netinkamai įrengta sistema gali didinti drėgmės riziką fasadui. Dėl to prieš renkantis žaliąją sieną rekomenduojama pasitarti su pastatų specialistais ir įsivertinti konstrukcijų būklę.

    Žaluma gali atsirasti ir viduje

    Augalų sprendimai gali būti pritaikyti ir patalpose, pavyzdžiui, įrengiant vertikalų sodą ant sienos. Tokios kompozicijos dažnai pasirenkamos ten, kur trūksta vietos vazonams, o kartu jos gali prisidėti prie patalpų mikroklimato.

    Vidaus augalai išskiria drėgmę, todėl šildymo sezono metu gali šiek tiek didinti oro drėgnumą. Vis dėlto jų funkcija skiriasi nuo fasadų apželdinimo: viduje žaluma labiau siejama su komfortu ir mikroklimatu, o lauke – su pastato atitvarų apsauga nuo aplinkos poveikio.

  • Niekada nepalikite prie namo sienos: rudenį tai gali baigtis drėgme, pelėsiu ir graužikais

    Niekada nepalikite prie namo sienos: rudenį tai gali baigtis drėgme, pelėsiu ir graužikais

    Rudenį aplink namą dažnai skubame susitvarkyti tik paviršutiniškai: sugrėbiame lapus, sustatome vazonus, sukrauname malkas ir paliekame daiktus prie pat fasado. Tai, kas atrodo kaip laikinas sprendimas, neretai užsitęsia iki žiemos ir sukuria palankias sąlygas drėgmei kauptis.

    Prie sienos priglaustos šlapios augalų liekanos, lapų sluoksnis ar vandens prisirinkusios talpos blogina ventiliaciją ir ilgiau išlaiko šaltą drėgmę. Dėl to gali atsirasti pelėsio židiniai, nemalonus kvapas, o drėgmė lengviau pasiekia apdailą bei pažeidžiamas konstrukcijų vietas.

    Kodėl lapai prie sienos pavojingi?

    Šlapi lapai prie pamatų, laiptų ar terasos veikia kaip drėgna izoliacija: jie lėtai džiūsta ir nuolat „maitina“ sieną drėgme. Ilgainiui tai gali palikti nešvarumų žymes ant fasado ir sudaryti sąlygas veistis smulkiems kenkėjams.

    Geriausia lapus reguliariai pašalinti nuo pamatų zonos, lietaus nuvedimo vietų ir įėjimų. Jei lapus norite panaudoti sode, perkelkite juos į komposto vietą arba ant lysvių kaip mulčią, bet nelaikykite jų prigludusių prie sienos.

    Malkos prie fasado vilioja kenkėjus

    Malkų krūva po ranka atrodo patogu, tačiau ji lengvai prisigeria drėgmės, o tarp rąstų atsiranda slėptuvių vabzdžiams ir graužikams. Kai malkos laikomos tiesiai prie namo, nepageidaujami „svečiai“ turi trumpesnį kelią į rūsį, garažą ar kitas patalpas.

    Malkas saugiau laikyti gerai vėdinamoje vietoje, šiek tiek atitrauktas nuo sienos, o iš viršaus pridengtas nuo lietaus. Svarbiausia palikti tarpą oro cirkuliacijai: taip medis geriau džiūsta ir neformuoja drėgmės „spąstų“ prie pastato.

    Smulkmenos, kurios sukelia didelių bėdų

    Prie rizikų prisideda užsikimšusios lietvamzdžių sistemos, vandens pilnos vazonų lėkštutės ir nepašalintos nunykusios augalų liekanos. Kai vanduo neturi kur nutekėti, jis pradeda ieškoti kelio sienomis, laiptų siūlėmis ar žemyn į pamatų zoną.

    Prieš žiemą verta apeiti namą ir patikrinti vietas, kurios dažnai lieka nepastebėtos: latakus, lietvamzdžius, nuolydžius prie pamatų, vazonus, ventiliacines groteles ir terasos kampus. Pašalinkite augalų likučius, išpilkite stovintį vandenį, atitraukite daiktus nuo sienų ir palikite erdvės vėjui išdžiovinti drėgnas zonas.

  • Balti akmenukai prie namo atrodo puošniai, bet gali baigtis drėgme ir remontu: kur klysta žmonės?

    Balti akmenukai prie namo atrodo puošniai, bet gali baigtis drėgme ir remontu: kur klysta žmonės?

    Balti akmenukai ar žvyras aplink namą dažnai pasirenkami dėl tvarkingos išvaizdos ir mažesnės priežiūros nei plika žemė. Tačiau netinkamai įrengtas akmenų sluoksnis prie pat sienos gali sudaryti sąlygas vandeniui kauptis prie cokolinės dalies ir ilgainiui sukelti drėgmės problemas. Dažniausia bėda ne pats akmuo, o tai, kaip suprojektuojamas paviršiaus nuolydis ir lietaus vandens nuvedimas.

    Per smarkių liūčių sezoną tampa akivaizdu, ar aplink namą suformuotas reljefas veikia teisingai: jei prie sienos telkšo balos arba drėgmė ilgai neišdžiūsta, rizika didėja. Vanduo, užsilaikantis ties pamatais, gali skatinti apdailos pažeidimus, druskų išsiskyrimą, dažų lupimąsi ir pelėsio atsiradimą patalpose. Ilgainiui tai gali reikšti ir brangius izoliacijos, drenažo ar cokolio remonto darbus.

    Kur slypi didžiausia rizika

    Didžiausia klaida padaroma tada, kai akmenys supilami per aukštai ir uždengiamos drėgmės izoliacijai svarbios konstrukcijos vietos. Prie pastato esantis paviršius turi būti įrengtas taip, kad nepakiltų iki fasado apdailos ar kitų elementų, kurie privalo likti virš grunto ir turėti galimybę išdžiūti. Kai apsauginės zonos užpilamos, drėgmė gali lengviau patekti į apatinę sienos dalį.

    Kita dažna problema susijusi su prastai paruoštu pagrindu: akmenų sluoksnis supilamas ant menkai laidaus grunto, pavyzdžiui, molio, arba be tinkamų drenažinių sluoksnių. Tokiu atveju vanduo neprasiskverbia gilyn ir nepasitraukia, o lieka prie pastato, ypač jei sklype nėra nuolydžio nuo sienos. Geotekstilė gali padėti atskirti gruntą nuo skaldos ar žvyro, bet ji pati savaime neužtikrina vandens nuvedimo.

    Požymiai, kad drėgmė jau kaupiasi

    Signalai dažnai pasirodo ne iš karto, o po kelių sezonų. Iš išorės tai gali būti patamsėjusios dėmės ties cokoliu, apdailos byrėjimas, trūkinėjimas ar ilgai neišdžiūstanti sienos apačia po lietaus. Viduje nerimą turėtų kelti dėmės ties grindjuostėmis, atšokę dažai, pūslės ant tinko, atsirandantis pelėsis ar specifinis drėgmės kvapas.

    Vis dėlto tokie požymiai nebūtinai reiškia, kad kalti akmenukai. Drėgmę gali lemti ir lietvamzdžių nesandarumas, neteisingai nukreiptas vanduo nuo stogo, pralaidų ar drenažo gedimai, pažeista hidroizoliacija, taip pat kapiliarinė drėgmė. Dėl to vien tik akmenų nuėmimas ne visada išsprendžia problemą, jei vanduo į pamatus patenka kitur.

    Ką daryti, kad būtų saugu

    Jei akmenų danga patinka, dažniausiai nebūtina jos atsisakyti visiškai, tačiau svarbu suvaldyti vandenį prie pastato. Praktikoje dažnai paliekamas siauresnis atitraukimas nuo sienos, kad fasado apačia galėtų vėdintis ir greičiau džiūti, o danga nebūtų supilta iki kritinių konstrukcijos vietų. Ne mažiau svarbu suformuoti aiškų nuolydį nuo namo ir pasirūpinti, kad lietaus vanduo turėtų kur nutekėti.

    Patikimiausias būdas įvertinti situaciją yra stebėti sklypą per intensyvius kritulius: kur susikaupia vanduo, kiek laiko laikosi balos, ar vanduo nesruvena link sienų. Jei dėmės kartojasi, plečiasi arba atsiranda pelėsio, verta kreiptis į specialistą, kuris įvertins drėgmės šaltinį ir pasiūlys sprendimą nuo paviršinio nuvedimo iki drenažo ar izoliacijos tvarkymo.